images_phocagallery_1611_erdves idarbin_PAV_1611_erd_idarb_tit

KULTŪRINIS ERDVĖS ĮDARBINIMAS//MIESTAS. MUZIEJUS. ARCHITEKTŪRA.

Kiekvienas muziejus ar meno centras yra tarsi akupunktūrinis dūris, išryškinantis miestovaizdyje kultūrinį matmenį ir suteikiantis urbanistiniam miesto kūnui individualių bruožų bei kūrybinės potencijos ženklų. Turbūt todėl moderni urbanistika kultūros objektus, kaip savotišką nekasdienybės koncentratą, gana uoliai naudoja, siekdama „užgazuoti“ prėskas šiuolaikinio miesto panoramas. Mes – išimtis.

Lietuvos miestovaizdžiuose kultūros beveik nėra. Dar sovietmečiu Vilniuje iškilę Parodų rūmai (arch.V.E.Čekanauskas, 1967) ir Opera (arch.N.E.Bučiūtė, 1974) bei postrevoliucinė Nacionalinės dailės galerijos konversija (arch.G.Baravykas, V.Vielius, 1980; arch.A.Bučas, G.Kuginys, D.Čaplinskas, 2009) – bene vieninteliai pastatai, reprezentuojantys modernią kultūrą mieste aktyviai, atvirai, monumentaliu formatu. Kitais atvejais, mūsų kultūrinė architektūra antraplanė, kukli, nedalyvaujanti atvirukinėse miestų panoramose. Kaip ir sovietmečiu, vizualiuosius Lietuvos miestovaizdžių bruožus tebeformuoja anemiški daugiabučiai, viena kita stebuklingai išlikusi bažnyčia ir naujieji kontorų gretasieniai su prekybcentriais.

KULTŪRINIS MIESTOVAIZDŽIO MATMUO

Apskritai, kultūrinės architektūros partizanavimas šalutiniuose kvartaluose  gal ir nėra savaime blogas reiškinys, nes kultūros objekto dislokacija tarsi ir neturi tiesioginės įtakos jame vykstančių procesų ir produkcijos kokybei. Tačiau, turėdama periferinį adresą, kultūra dažnai neišvengia „podukros“ kompleksų, praranda dalį auditorijos, o miestas – kultūros procesų vizualumą ir galimybę įgyti intelektualių bruožų urbanistiniame veide.

Kultūra turi matytis! Kai kultūrinis matmuo miestovaizdyje yra juntamas ir kokybiškai atstovaujamas modernios architektūros, energinė kultūros sklaida įgauna kur kas didesnį skvarbumą, sinergiją ir ilgalaikį emocinį poveikį pačiam miestui. Kai kultūra mieste matoma, miestui iki kultūros arčiau. Jos svarbą miesto gyvenime netgi kultūriniams trumparegiams tampa nebepatogu ignoruoti. Matyt todėl jau keletą dešimtmečių pasaulyje plinta tendencija traukti kultūrą į ryškiausią dienos šviesą, eksponuoti ją ir jos architektūrą geriausiai apžvelgiamose miesto panoramose.

Čia galime prisiminti kad ir Helsinkį, ryžtingai nusprendusį pasistatyti šiauriausią pasaulyje Guggenheimo muziejų ir skyrusį jam reprezentatyvų sklypą pačioje Esplanados ašyje, ant labiausiai apžvelgiamo keleivinio uosto akvatorijos kranto. Turint omeny, kad visai neseniai, 1998-aisiais, po vieno didžiausių Suomijos istorijoje architektūrinių konkursų, amerikietis architektas S.Holl‘as realizavo šiuolaikinio meno muziejų „Kiasma“ ankštame, komplikuotame ir tranzitinio eismo „brūžinamame“ sklype, racionaliųjų suomių dosnumas stebina. Matyt, Helsinkis bus nusprendęs ne tik akivaizdžiau akcentuoti savo globalią modernybę, bet ir fotogeniškai eksponuoti ambicingąjį vektorių prie pat jūros vartų, kultūriniams turistams po kojų. 

BONAPARTIŠKA MUZIEJININKYSTĖS TRADICIJA

Kultūra daugelyje šalių seniai nebėra vien prabangos dalykas, patiekiamas išrinktiesiems, kaip vienas iš gyvenimo desertų. Tačiau kultūrinės infrastruktūros politika pasaulyje be galo skirtinga, kaip ir pats pasaulis. Ypač jeigu dairysimės po meno muziejų ir centrų lauką. Įdomu, kad elitinė, „mėlyno kraujo“ muziejų laikysena pastebima ne tik ten, kur įprotis transliuoti „otkutiūrinį“ menocentrizmą būdingas istoriškai, bet ir ten, kur to kultūrinio „otkutiūro“ niekada nebuvo.

Viena uoliausių tokio mesianizmo sąjungininkių dažnai būna ir architektūra, įmedžiaginanti „meno šventovių“ ideologiją ir suteikianti muziejams nežemiškojo genomo pavidalus, bylojančius nuo kalno naujas kultūrines tiesas nuščiuvusiam kontekstui ir vienu ypu nudažančius miestą ryškia kultūrine pašvaiste. Tokie „kultūrinių pelenių“ projektai ypač masina po Bilbao gugenheimizacijos, tačiau, kad pasakiškos karietos po vidurnakčio nevirstų moliūgais, nepakanka vien turistinės industrijos optimizmo.

Gali būti, kad tokio architektūrinio ekshibicionizmo „kultūros vardan“ šaknų verta paieškoti netgi senelio Luvro genetikoje. Juk kai Prancūzijos revoliucijos metais karališkasis Luvro muziejus pirmą kartą buvo atidarytas liaudies masėms, įvyko neprognozuotas dalykas – žmonės plūdo miniomis. Dabar sunku pasakyti ar juos labiau domino aukštasis menas, ar galimybė pasimėgauti neregėtais karališkaisiais interjerais, tačiau numanu, jog būtent tuomet pasaulis atrado muziejaus gravitaciją, tegu ir gana primityviu pavidalu. Netrukus „didysis kolekcininkas“ Napoleonas Bonapartas, prikimšęs Luvrą „trofėjinio meno“, padarė dar vieną atradimą – turtingas muziejus geriausiai vizualizuoja valstybės galią.

Anglams, vokiečiams ir rusams tik po pusšimčio metų pavyko perprasti naujosios prancūzų kultūrinės propagandos prasmę ir imperijos įsivėlė į prabangias muziejines lenktynes. Taigi labai gali būti, jog ir šiandien „mėlyno kraujo“ muziejinkystės kilmė, architektūros elitiškumas ir veiklos scenarijai daro didelę įtaką ne vienam naujo muziejaus statytojui ir architektui, siekiančiam greitai ir efektingai nugalėti pilkuosius kontekstus ir sužydėti nežemiškomis formomis, kurių estetinė radiacija žaibu naikina bet kokias abejones elitiškumu.

NUOTYKINĖ ZAHOS HADID KINEMATIKA

Architektūrinis susireikšminimas ir formos ekshibicionizmas apskritai yra tapęs savotišku aukštosios architektūros prabos ženklu ir, plačiai eskaluojamas žiniasklaidos, įvėlė architektūrą į nesibaigiančias plastinės akrobatikos varžybas. Pataikaujant televizėjančiai auditorijai, pripratusiai prie vizualių, lengvai atpažįstamų ir „virškinamų“ įvaizdžių, nūnai architektūrinei formai leidžiama viskas. Kartais – netgi nužudyti architektūrinį turinį ir funkciją.

Nesiveliant į perdėm dramatiškų atvejų analizę, nemandagu visgi būtų apeiti dinamiškosios architektūros „motinos“ muziejinę architektūrą. Zaha Hadid visuomet buvo meniška, gaivališka ir nerami. Daug metų nepatyrusi statybinės realizacijos džiaugsmo, pastaruosius 15 metų ji mėgaujasi statybiniu populiarumu, o jos biuras išaugo net keleriopai. 2010-aisiais Romoje atidarytas Z.Hadid suprojektuotas Nacionalinis XXI amžiaus menų muziejus MAXXI ne tik pelnė kelis prestižinius architektūros apdovanojimus, bet ir tapo vienu lankomiausiu šiuolaikinės architektūros objektų Italijoje. Namas tvirtai konceptualiai suręstas – penki galerijų korpusai-kaspinai raitosi kvartalo kampe, formuodami vizualiai judrią kompoziciją, dinamiškas erdves ir stiprų emocinį lauką. „Muzika“ nesikeičia ir viduje, tik čia dar įsijungia kreivalinijiniai, juodo plieno laiptatakiai ir tilteliai.

Formos žaismingos, plazdančios ore, kinematiškos. Aktyvu, estetiška, meniška. Pauzių nėra. Architektūra tirštai pripildo visą nuotykinę interjero erdvę. Meno jai nebereikia. Ji pati – menas. Akivaizdu – MAXXI pastate ji patogiausiai gyvuotų… viena. Vien dėl šios diskriminacinės priežasties niekaip negalėčiau pritarti „Guardian“ apžvalgininko euforijai sakant, kad MAXXI yra geriausias iš Z.Hadid įgyvendintų projektų.

NESAVANAUDIŠKA FORMOS DRESŪRA

Beje, palyginus kinematiškąjį MAXXI su Danielio Libeskind‘o Žydų muziejaus Berlyne (2001) “žaibu“ matyti, jog nebūna iš anksto blogos formos. Komplikuotos, siauros ir netaisyklingos formos, įklampinusios Z.Hadid muziejų į amžinas funkcines kančias, D.Libeskind‘ui atviškščiai – suteikė dramatiškai dėkingos erdvinės medžiagos, iš kurios sukurtos skirtingų emocijų ir potyrių sekos Žydų muziejaus lankytojams. Reikia pripažinti: D.Libeskind‘as tikslingai ir sėkmingai įdarbino architektūrą pagrindinei muziejaus koncepcijai tarnauti, o darni ir tampri ekspozicijos ir pastato architektūros sąjunga, neabejotinai laikytina esminiu projekto laimėjimu.

Kiek kitokį harmoningą rezultatą norėtųsi prisiminti Vienoje. Austrai čia preciziškai įgyvendino pagarbos vertą menų centro projektą „Muziejų kvartalas“ (MuseumsQuartier, 2001) paveldiškai jautriame barokinių rūmų ansamblyje. Tyleniai broliai Lauridsas ir Manfredas Ortner‘iai drąsiai inkrustavo du beveik aklinus kubinius korpusus aristokratiškame kieme, o ilgą kiemo erdvę „apžaidė“ neįkyriai modernia urbanistine furnitūra. Juodo akmens muziejus MUMOK ir balto akmens Leopoldo muziejus barokinėje erdvėje kuria neįtikėtinai subalansuotą, stabilią ir ramią kompoziciją ir papildo „mėlynojo kraujo“ ansamblį adekvačiai vertingais, nors ir ne imperiniais motyvais.

Manau, kad subtilia juoda ir balta kultūrine inkrustacija architektai Ortner‘iai sąmoningai siekė suminkštinti aristokratišką muziejaus elitiškumą ir nuleisti istoriškai aukštą jo „slenkstį“ arčiau žemės.

PRASMINGA PAUZIŲ MUZIKA

Kitavertus, moderni MUMOK‘o ir Leopoldo muziejaus architektūra nedrasko akių, bet mandagiai kontrastuodama su barokine euforija, kuria tolerantišką ir intensyvią dermę. Čia muziejinės architektūros nekasdieniškumas išgaunamas kitaip – be kvapą gniaužiančių kūrybinės laisvės protrūkių ir formos išdykavimų. Apskritai Ortner‘iai pademonstravo tokią subtilią meistrystę, dirbdami su akmeniu eksterjere ir ketaus liejiniais bei masyviu stiklu interjere, kad jų dėka galima drąsiai prabilti apie naująjį aristokratiškumą, kuriam būdinga ne vis naujų formų akrobatika ir nežabotas ekshibicionizmas, bet solidus medžiagiškumas, panaudojimo ir apdirbimo kultūra, santūri formų elegancija ir saikas.

Galima netgi teigti – brolių Ortner‘ių elitinį nekasdieniškumą būtent ir transliuoja tuščia, „nepanaudota“ erdvė, ramios plokštumos, elegantiškos proporcijos ir architektūrinės pauzės, o ne demonstratyvus architektūrinis išradingumas.

Panašus jausmas kyla ir architekto Alvaro Siza Vieira šiuolaikinio meno muziejuje „Serralves“ (1997) Porte. Čia į nekasdienybės draugiją įsitraukia ir elegantiškas rūmus supantis parkas. Žinoma, šiuo atveju Porto miestovaizdžiuose vietoje muziejaus būtent ir „darbuojasi“ parkas, tačiau tikėtina, jog portiškiai puikiai žino jo paskirtį, nes gana uoliai naudojasi ne tik muziejumi, bet ir „Serralves“ parku, kuriame taip pat yra nemažai meno objektų. A.Siza ištikimas santūriai formų žaismei, neįkyriai deformuotoms erdvėms ir šviesiai apdailai tiek muziejaus viduje, tiek išorėje.

Parodų salės nėra hermetiškos ir protarpiais lankytoją „maitina“ parko vaizdais, kurie ir skirti kurti ramias emocines pauzes tarp intensyvių meninių išgyvenimų. Keletas atriumų taip pat sufleruoja, jog muziejaus veikla nesibaigia vien parodų lankymu ir čia laukiamas kiekvienas, norintis užtrukti ilgiau. Apskritai „Serralves“ labiau primena jaukų daugiašakį klubą neskubantiems įvairaus kalibro kultūrininkams, nei kokį nors savimi užsiėmusį meninių tiesų transliuotoją. Čia nepabrėžiamas elitiškumas, nepakartojamumas ar išskirtinumas už parko tvoros likusio miesto atžvilgiu.

KULTŪRINĖS TERPĖS SINERGIJA

Tačiau įdomu: ne mažiau santūri muziejinė laikysena ir glaudus architektūros bendradarbiavimas su ekspozicija įmanomas ir absoliučiai elitinio objekto atveju. Iš pirmo žvilgsnio, gamtoje ištirpęs meno bastionas CHICHU su „Serralves“ gali būti lyginamas nebent dėl to, kad jį sukūrė ne mažiau talentingas architektas – Tadao Ando. Nedidelėje Naošimos salelėje, toli nuo didmiesčių, pietinėje Japonijos dalyje pasislėpusį Modernaus meno muziejų CHICHU (1999) laikyčiau išskirtiniu pirmiausia dėl akivaizdžios elitinės orientacijos. Saloje gyventojų mažai, jokio tranzito nėra ir muziejus aiškiai skirtas tik specialiai atvykstantiems kultūriniams turistams. Ta dingstimi saloje neseniai pastatytas ir nedidelis, bet labai elegantiškas keltų terminalas (arch. Sejima + Nishizawa, 2006).

Pirmiausia Naošimos muziejus turbūt sunkiai prilygstamas skiriama erdve vienam meno kūriniui eksponuoti. Čia kultūrinės erdvės tankis yra iš tiesų aristokratiškas, tačiau ypač daug dėmesio skiriama ir lankytojo emociniam „aptarnavimui“. Pagrindinės ekspozicinės salės įkirstos kalne it savotiškos katakombos, sujungtos galerijomis ir tuneliais, o šiems T.Ando parūpina siužetinės šviesos, sufokusuotų architektūrinių kadrų ar pabrėžtinai minimalistinės savo mylimo betono iškalbos.

Ekspozicijų salėse taip pat netrūksta architektūrinių plonybių – aštriomis briaunomis įrėmintas dangaus kvadratas vietoje lubų arba balto akmens pirštelių ažūras vietoje grindų. Tačiau visa CHICHU architektūrinė palyda moderniai tarptautinio meno ekspozicijai tokia vos juntama ir neįkyriai pagarbi, kad ir po kelerių metų švyti pasąmonėje it skaidri japoniškos bendravimo kultūros gelmė.

KRYŽIUOČIAI NIEKUR NEDINGO

Beje, architektūrinė T.Ando akupunktūra tesiasi ir muziejaus išorėje. Įvairiose salos vietose architektas įkomponavęs monumentalaus meno kūrinių bei architektūrinių elementų, jų darna su šiurkščiu Naošimos gamtovaizdžiu kuria ypatingą, autorinę harmoniją. Čia kaip niekur kitur galima stipriai pajusti, ką reiškia kultūriškai įkrauta teritorija, kurios spinduliuotė sklinda toli už formalių muziejaus ribų, neįkyriai plėsdama savo auditoriją ir neakcentuodama iš tiesų gana aukšto CHICHU muziejaus “slenksčio”.

Apskritai, nors įvairūs muziejai išpažįsta skirtingas misijas ir be galo įvairiai transliuoja pasauliui savųjų atminties saugyklų energiją, visi jie vienaip ar kitaip interpretuoja šventyklos vaidmenį. Kol bandau priprasti prie šios sau netikėtos išvados, stebiu, kaip vienas po kito turtingi pasaulio miestai statosi prabangias ir gausiai iš anksto “išpiarintas” “katedras” milijoninėms kultūros piligrimų upėms arba įmantriomis architektūrinėmis intervencijomis bando kokiai nors pilkai teritorijai vienu mostu užmauti radikaliai modernų “kultūrinio kryžiuočio” įvaizdį.

Randasi muziejų žemėlapiuose ir savotiškų “šventviečių”, į kurias kasdien traukia žmonės, daugiausia vietiniai, vedami nematomos kultūrinės gravitacijos, o ne žiniasklaidoje švytinčios architektūrinės abrakadabros. Erdvė čia dirba tyliai ir santūriai, tarsi kantri ir elegantiška Meno asistentė…

REDAKCIJOS PRIERAŠAS: straipsnis pirmiausia publikuotas Modernaus meno centro leidinyje “Vieno muziejaus istorija. I dalis”, 2012 vasarį.

Komentarai

  1. Nuostabios erdvės, tačiau be atitinkamų darbuotojų ir specialistų jos nei būtų nuostabios, nei sklandžiai dirbtų. Specialistai iš simplika.lt puikiai susidoroja su kliūtimis, ieškant savo srities profesionalų.

  2. Viršininkas Karalius savarankškai leido publikuoti šį tekstą čia. Kad galėtumėte prisidengę anonimu publikuoti nasty komentarčikus ant Direktoriaus.

    Kas toks Audrys Karalius. Fenomenologinė apybraiža.

    Autorius Audrius Šulcas.

    Jei žiūrite televizoriu be abejonės pastebėjote charakteringos išvaizdos kaunietį apvaliais raginių rėmų akiniais. Tai Audrys Karalius ir aš jį pažįstu.
    Suvedė mus dažai. Aš prekiavau dažais, o jis leido statybinį laikraštį „Statybų Pilotas“. Suartino mus gražesnių šio gyvenimo daiktų (finer things of life) pomėgis. Jis pirko brangų statybinį amerikietišką aliejų „Penetrol“, o aš barteriu pas jį talpinau reklamą. Aš išgirdau kad jis kolekcionuoja tuščias „Penetrol“ skardines, tada pagalvojau – šitas žmogus mėgsta estetiką. Vėliau aš padovanojau jam gražią raudoną dviračio pompą su bauhaus etikete ir su špižiniu pagrindu už 10 litų iš Kretingos turgaus. Jam taip pat labai patiko, be to prisigadijo, prisipumpavo dviratį.
    Audrys sugalvojo frazę „A. Šulco testas Lietuvai“. Važiavau aš kartą be pinigų iš Palangos (vežiau pompą) ir galvojau, kas pavaišins už dyką sriuba? Niekas nevaišino, išskyrus užeigą, kuri dabar vadinasi „Pas Nikolą“. O vat Čekijoje pavaišino pirma pakelės užeiga 1989 metais.
    A. Karaliaus dabartiniame ofise yra toks langas iki grindų į plačią gatvę foje, ten jis mane pavaišina brendžiuku ir tada mes gerai pasikalbam. Tame ofise labai stilingi retro juodo bakelito elektros jungikliai.
    Piloto pastatas įspūdingas – trys aukštai su rūsių, rusyje įrengtas baras su skliautais, kurį aš meiliai sau pavadinau, kai pirmą kartą bandžiau įeiti ir niekas neįleido: „A. Karaliaus sunkių narkotikų ir pornografijos klubas“. Tame rūsyje būdavo neįprastos išvaizdos CD grotuvas, o tai man visada imponuoja, nes aš audiofilas. Ten duoda kavos.
    Trečiam ofiso aukšte yra Karaliaus ofisas, kur jis susitinka su oligarchais. Viena kartą ten išdažėm butelį sauso chereso, kurį pirkau gėlių parduotuvėje Kauno Savanorių prospekte. Gėrėme trise – Karalius, aš ir Oligarchas.
    Senam prie Rotušės Karaliaus ofise irgi buvau. Tada užėjau pasigirti pirkiniu ir nauju automobiliu. Automobilis buvo gilios aukso spalvos Peugeot Partner (mano firmoje klausdavom – kam reikia Partnerio nakčiai?), nepadarė Audriui gilaus įspūdžio. Pirkinys – degtukų dėžutė už dešimt litų iš antikvariato iš rūsio prie Rotušės. Ant degtukų buvo užrašyta: Pagal Lietuvos įstatymą draudžiama perdavinėti daugiau negu kažkiektai centų“. Mėgstu Kauną.
    Tada buvom atlėkę su mano a. a. šuniuku Emma pažiūrėti BMW 316 Compact rungtynių Kaune. Vėliau kažkokioje didelėje Litexpo parodoje Anusauskas, Anusauskaitės dėdė, siūlė ir man nusipirkti tokį Compact automobilį, galvojo, kad aš oligarchas. Be to, aš važinėju saugiu 118 km/h greičiu.
    „Statybų Pilotą“ labai mėgau. Trumpoms sekundėms pasijusdavau elitu, kai Palangoje močiučių buryje nusipirkdavau Pilotą Lietuvos spaudos kioske, vietoj pagrįsusio The Economist. Vieną kartą parašiau į Pilotą painų vieno sakinio palinkėjimą, kuriame linkėjau architektams daugiau uždirbti. Išsipildė.
    Buvau patekęs į Karaliaus balių Kauno architektų namuose, kuriame buvo teikiamos premijos metų architektui. Tame baliuje grojo rusai muzikantai su klavišiniu sintezatoriumi, mano prašymu kelis kart pagrojo mėgiamiausią dainą „Tiomnaja nočj“. Bet ten Karalius batu užbrėžė storą juodą liniją ant grindų ir neleido man eiti į ceremonijos gilumą. Vaišinau visus Anykščių vyno nesubrendusiu cheresu, kurį užsakiau per Kauno taksistus (labiausiai patikdavo man Kauno taksi firmos pavadinimas – „Apologetas“).
    Po oficialios dalies Karalius iš mandagumo pakvietė į afterparty, kur aš sužinojau, kad Kauno architektai gana pašėlę, bet viską, ką jie padarydavo pašėlusio, prieš tai jau būdavo padarę jaunieji Talino architektai. To pobuvio metu aš sužinojau, kaip teisingai versti grupės pavadinimą „Buena Vista Social Club“.
    Po afterparty naktį toliau važiavau link Palangos. Automobilis buvo neįprastas Lietuvai Subaru Impreza Outback 2,5 l. Bet labai norėjau miego, todėl permiegojome su Emma gražioje šalikelėje (Ginėvė) automobilyje 40 km link Klaipėdos nuo Kauno.
    Audrys Karalius yra inovatyvus sociologas. Jis pasiūlė pasauliniam mokslui patobulintos reprezantatyvios sociologinės apklausos modelį. Į apklausą reikia įtraukti gyventojus ne tik pagal amžių ir turtą, bet ir plikus, blondines, storus ir buvusius komunistus. Nei Vilmorus, nei Baltijos tyrimai dar to nesupranta.
    Audrys buvo mano rengtame baliuje. O buvo taip: sugalvojau aš išrinkti akrilinei-aliejinei dažyvei lietuviškas spalvas. Paprašiau savo pirkėjų architektų jas išrinkti ir surengiau šventimą dažams atvykus iš Amerikos. Tarp architektų buvo ir Bučiūtė. Karalius apdairiai išrinko geltoną spalvą, nes ją Lietuvoje labai perka. Genijus Audrius Ambrasas išrinko mėlyną spalvą, o čia ne Baltarusija. Dėl A. Ambraso netikslaus pasirinkimo įmonės atsargose dar ilgai turėjome 200-400 galonų mėlynos spalvos labai gerų išorės dažų.
    Vakaras įsiminė, nes prieš parduotuvę užstalės metu ant pėsčiųjų perėjos partrenkė apkūnią moterį. Baigėsi laimingai (Correction, parėjis tada ten nebuvo, tada pagalvojau – reikia toj vietoj uždsžyti perėją).
    Muzika leidau per profesionalų muzikinį kubą. Aš buvau vienas iš Roko maršo organizatorių ir Vilniaus Roko forumo press ataše. Todėl profesionalų muzikinį kubą galėjau išsinuomoti be problemų. Muzika leidau rusišką. Audrys mąsliai pasakė, kad nemėgsta rusiškos černuchos. O tai buvo mano mėgiamiausia rokenrolinė grupė „Zoopark“, daina „Ty drianj“.
    Ilgiausiai ir smagiausiai tame baliuke pasėdėjome su architektu Čaikausku, jei neklystu.
    Gaila, kad su A. Karaliumi negaliu geriau draugauti. Aš paksoidas, jis – rūstus klasikinis perdėm smetoniškos išvaizdos konservatorius nacionalistas.
    Žinau Kauno Savanorių prospekte margą pastatą, suprojektuotą KaraliausNeįsivaizduoju, ką darys dabar Lietuvos architektai, kai SAAB bankrutavo..(Žmona sako, kad čia minties šuolis. Šuolio nėra, nes Karalius gražiai projektuoja, o mylimi pasaulio architektų automobiliai – gražuoliai SAAB).
    Kartą ansti ryte (Karalius dirba iš ryto) skambinau Karaliui į ofisą ir prašiau negriauti tarybinių Laisvės alėjos gatvės šviestuvų. Karalius atsakė: „Savivaldybėje nėra su kuo kalbėti“. Vieną kartą kviečiau jį pusryčiauti į mano mėgiamą „Kauno grūdų“ viešbutį, jis atsisakė.
    Audrys Karalius pdovanojo man žurnalo „Detail“ numerį su medžio apdaila, domiuosi medžio išorės/vidaus apdaila.

    P.S. Jei prisiminimų grįš daugiau, apybraižą papildysiu eigoje.

    Note: Visos autorinės teisės priklauso A. Karaliui. Klaidas ir stilių galima taisyti, nuo to tik tekstas gerėja.

Rašyti komentarą

Susije straipsniai

staty_mmc_170400_e01_xxx

MMC MUZIEJAUS STATYBOS: Paskelbta antrojo etapo pradžia

2017 balandžio 191 KomentarasPILOTAS.LT

Vilniuje, buvusio kino teatro „Lietuva“ vietoje ką tik iškilmingai pradėtas antrasis Modernaus meno centro (MMC) statybos etapas. Į šaltiniuotą Pylimo gatvės gruntą jau įkasti pirmieji

lietu_vn_170200_e01_lid

GRIAUNAMAS „LIETUVOS“ KINO TEATRAS: Jo vietoje MMC muziejus – jau kitąmet

2017 vasario 22Be komentarųPILOTAS.LT

Vasario 1 dieną meninį atsisveikinimą su Vilniaus kino teatru „Lietuva“ surengęs Modernaus meno centras, jau pradėjo pastato griovimo darbus. Architekto Danieliaus Libeskindo su vietos architektų

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

SUSITIKIMO PRADŽIA: Ritualizuotas atsisveikinimas su „Lietuvos“ kino teatru

2017 sausio 27Be komentarųPILOTAS.LT

Modernaus meno centras pakvietė stebėti kino teatro „Lietuva“ virsmą naujais meno namais. Modernaus meno centro pastato (arch. „Studio Libeskind“ ir „Do architects“) statybų pradžią šio

images_phocagallery_4594_adjay_latv_1606_4594_tit3_adjay_e02_xxx

LATVIŲ MODERNAUS MENO MUZIEJUS//KONKURSĄ LAIMĖJO ADJAYE BIURAS IŠ LONDONO

Latvijos Modernaus meno fondo muziejaus konkursą Rygoje ką tik laimėjo Adjaye architektų biuras iš Londono su latviškais partneriais, architektų biuru AB3D. Kaip skelbėme anksčiau, viename

images_pulsas_foto_4094_libes_po_151000_e01_xxx

MMC MUZIEJUS://PRISTATOMA ARCHITEKTO DANIELIO LIBESKINDO VIZIJA

PILOTAS.LT jau rašė, jog Vilniuje jau senokai planuojamą MMC muziejų projektuoja  pasaulinio lygio architektūros žvaigždė dekonstruktyvistas Danielis Libeskindas. Šiandien pirmą kartą buvo galima susipažinti su

images_pulsas_foto_4094_libes_po_151000_e01_xxx

MODERNAUS MENO CENTRAS://MUZIEJŲ PROJEKTUOJA DANIELIS LIBESKINDAS

Modernaus meno centras (MMC) ką tik pasidalino netikėta žinia, jog MMC muziejų projektuos pasaulinio lygio architektūros žvaigždė dekonstruktyvistas Danielis Libeskindas. Skelbiama, kad firma „Studio Libeskind“,

images_pulsas_foto_3969_jurci_ta_150800_e01_xxx

DRĄSUS MENAS://4 LIETUVIŲ PARODA GDANSKO ŠIUOLAIKINIO MENO CENTRE

Gdanske, Šiuolaikinio meno centre „Laznia“, atidaroma 4 lietuvių menininkų kūrinių iš Modernaus meno centro kolekcijos paroda „Šiaip mene aš – drąsus…“. Evaldo Janso, Lino Jablonskio,

images_phocagallery_3241_MMC projekto svarstymas_3241_MMC projketo svarstymas_tit

MMC PASUKO IŠ KELIO://PROJEKTAVIMĄ TĘSIA PASKATINAMOSIOS PREMIJOS LAIMĖTOJAI

 MMC projektas, arch. FlexiForma Nepaisant daugybės sėkmingų estų bei latvių architektūrinės kultūros pavyzdžių ir pavienių vietos architektūros entuziastų pastangų, demokratiškoji architektūros konkursų praktika Lietuvoje taip

images_phocagallery_2998_konku_mmc_1403_2998_mmc_2v_e06

NUGALĖTOJO NERADO://MODERNAUS MENO CENTRO KONKURSE – DVI 2-OSIOS VIETOS

Kaip jau rašė PILOTAS.LT, bendrovės „LKT projektai“ ir Lietuvos architektų sąjunga surengė mišrų idėjinį administracinės paskirties pastato su Modernaus meno centru (MMC) projekto konkursą.  Vilniuje,

images_straipsniu_foto_2834_lietu_vn_080508_e01_BRA

MODERNAUS MENO CENTRO KONKURSAS://30 ARCHITEKTŪROS IDĖJŲ

PILOTAS.LT jau rašė apie bendrovės „LKT projektai“ ir Lietuvos architektų sąjungos (LAS) skelbtą mišrų idėjinį architektūrinį konkursą Vilniuje, buvusio kino teatro „Lietuva“ vietoje. Jo dalyviai

images_straipsniu_foto_2834_lietu_vn_080508_e01_BRA

NAUJAS KONKURSAS://VIETOJE „LIETUVOS“ KINO TEATRO – MODERNAUS MENO CENTRAS

Bendrovė „LKT projektai“ ir Lietuvos architektų sąjunga ką tik paskelbė mišrų (atvirą su kviestiniais dalyviais) idėjinį architektūrinį konkursą administracinės paskirties pastato su Modernaus meno centru

images_phocagallery_1611_erdves idarbin_PAV_1611_erd_idarb_tit

KULTŪRINIS ERDVĖS ĮDARBINIMAS//MIESTAS. MUZIEJUS. ARCHITEKTŪRA.

Kiekvienas muziejus ar meno centras yra tarsi akupunktūrinis dūris, išryškinantis miestovaizdyje kultūrinį matmenį ir suteikiantis urbanistiniam miesto kūnui individualių bruožų bei kūrybinės potencijos ženklų. Turbūt

images_pulsas_foto_1256_mmc1v_ko_110600_www_e01

MODERNAUS MENO CENTRUI – NACIONALINIS STATUSAS

Viešoji įstaiga „Modernaus meno centras” Vilniaus Neries dešiniajame krante planuoja šiuolaikišką muziejų – Modernaus meno centrą (MMC). Vasarą MMC architektūros idėjų konkursą bei 50.000 litų

images_pulsas_foto_mmc1v_ko_110600_www_e01

TRIKAMPIS KULTŪROS ŽENKLAS//IŠRINKTAS MMC KONKURSO NUGALĖTOJAS

Atkūrus šalies nepriklausomybę, Lietuvoje pridygo daugybė prekybos centrų, biurų, bankų, tačiau taip ir nebuvo pastatyta nė vieno naujo šiuolaikinio meno muziejaus ar kultūros centro. Šią

images_pulsas_foto_nacdg_vn_110300_bru_e01

MMC KONKURSAS FINIŠO TIESIOJOJE//LAUREATĄ ŽINOSIME JAU RYTOJ

Modernaus meno centro (MMC) Vilniaus dešiniajame Neries krante architektūros idėjų konkursas eina į pabaigą. Kaip jau skelbė PILOTAS.LT, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) eksponuojami jo antrojo

images_pulsas_foto_nacdg_vn_110300_bru_e01

MMC KONKURSO FINALINIS ETAPAS// NDG EKSPONUOS PATOBULINTUS DARBUS

Lietuvos architektų sąjunga ir viešoji įstaiga „Modernaus meno centras” rengia Modernaus meno centro (MMC) pastato Vilniuje architektūrinės idėjos konkursą. Metų pradžioje išrinkti 6 geriausi konkursiniai

images_phocagallery_876_mmcmu_viln_1104_mmcmu_vi_110411_www_e01

DĖL MMC SUSITARTA//MODERNAUS MENO CENTRAS NERIES KRANTE IŠKILS IKI 2016 METŲ

Vilniaus miesto savivaldybė pritarė iniciatyvai sostinėje statyti naują meno muziejų. Sostinės savivaldybė ir Viešoji įstaiga „Modernaus meno centras“ (MMC) pasirašė bendradarbiavimo memorandumą, kuriame MMC įsipareigojo

images_straipsniu_foto_vilni_sk_110300_kar_e02

[NE]OBJEKTYVIAI APIE MMC KONKURSĄ//DALYVIO PASTABOS

Modernaus meno centro pastato Neries krantinėje Vilniuje konkursas tikrai reikšmingas įvykis architektūrinėje padangėje. Kultūrinė objekto paskirtis, išskirtinė vieta, puikiai paruoštos konkurso sąlygos, aiškiai suformuluota užduotis

images_pulsas_foto_mmcmu_vn_110200_www_e02

MMC KONKURSE – 61 DARBAS//VERTINIMO KOMISIJA IŠRINKS 6 FINALININKUS

Per 20 nepriklausomybės metų Lietuvoje naujų šiuolaikiškų meno muziejų taip ir nebuvo nebuvo pastatyta. Greičiausia todėl Vilniaus dešiniajame krante numatyto Modernaus meno centro (MMC)  architektūros

images_pulsas_foto_moder_vn_101200_www_e02

MMC ARCHITEKTŪROS IDĖJŲ KONKURSĄ KLAMPINA SKLYPAS

Viešoji įstaiga Modernaus meno centras (MMC) kartu su Lietuvos architektų sąjunga (LAS) jau senokai planavo paskelbti modernaus meno centro architektūrinių idėjų konkursą. Šis privačia iniciatyva