Kaune atidaroma fotografijos paroda „Pokario istorijos“ – vizualinis pasakojimas, šiuolaikine meno kalba savitai reflektuojantis po karo Lietuvoje susiklosčiusias istorijas ir naujai aktualizuojantis praeitį. Parodoje pristatomi menininkai priklauso jaunajai bei viduriniajai kūrėjų kartai, tad patys tiesiogiai karo baisumų nėra patyrę. Tačiau šios per pastarąjį penkmetį sukurtos fotografinės serijos susijusios su jų šeimų ar tautos dramatiškomis istorijomis, susiklosčiusiomis Lietuvos pokariu.
KELIAVO IŠ RUSIJOS Į LIETUVĄ
Šiemet pasaulis mini Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines, o kitąmet švęs Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metį. Deja, Lietuvai pokaris atokvėpio neatnešė, mat dar likus metams iki karo pabaigos prasidėjo antroji sovietų okupacija, intensyvios partizaninės kovos, trečioji masinės emigracijos į Vakarus banga, tebesitęsė trėmimai. Net sunku įsivaizduoti, kiek daug šeimų likimų vienaip ar kitaip paveikė pokario įvykiai. Parodos „Pokario istorijos“ atidarymas įvyks lapkričio 21 dieną (penktadienį), 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas). Kuratorė – I.Meilutė-Svinkūnienė
Michal Iwanowski (g. 1977 m., Lenkija/Velsas) fotografinis projektas „Atokiau nuo žmonių“ inspiruotas šeimos istorijos: 1945 m. menininko senelis sovietų buvo ištremtas iš Lietuvos, tačiau kartu su broliu iš Kalugos darbo stovyklos pabėgo ir įveikė daugiau nei 2000 km, kad grįžtų namo į Lietuvą: daugiausiai pėsčiomis, vengiant žmonių (kad nebūtų išduoti), naktimis. Menininkas, remdamasis kartu ėjusio senelio brolio rašytiniais prisiminimais, pats pėsčiomis miškais keliauja iš Rusijos per Baltarusiją į Lietuvą ir intuityiai fiksuoja gamtovaizdį, kokį galėjo matyti jo senelis prieš kone 70 metų.
MIŠKO BROLIŲ IR VILKŲ VAIKŲ FOTOREFLEKCIJOS
Lietuvoje gimusi, tačiau nuo paauglystės Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Indrė Šerpytytė (g. 1983) savo fotografijomis nagrinėja atminties, traumų ir praradimų klausimus. I.Šerpytytės darbų serijoje „Miško broliai“ šalta stilistika užfiksuoti tankaus miško fragmentai tampa Lietuvos partizanų kovų metafora. Fotografijose užfiksuoti lakoniški miškų vaizdai yra nebylūs, tačiau pilni prarasties. Serijoje „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai“ menininkė pilkame fone tarsi natiurmortus fotografuoja specialiai šiai serijai išdrožtus medinius namukus, kurie fotografijose tampa bekonteksčiais skulptūriniais objektais. Šie nameliai pagaminti pagal daugelyje kaimų ir miestų KGB eiliniuose pastatuose buvusių įsteigtų kontrolės, tardymų, kalinimų ir kankinimų centrų fotografijas.
1945 m., kuomet Raudonoji armija užėmė Rytų Prūsiją, buvo sunaikintas Karaliaučius (Kionigsbergas) ir išžudyta tūkstančiai suaugusiųjų, be globos liko labai daug našlaičių, kuriems patiems teko įvairiausiais būdais prasimanyti maisto bei pastogę. Daug vaikų atklydo į Lietuvą, čia nuo vienos sodybos traukdavo prie kitos, maldaudami maisto, gaujomis bastydavosi po miškus ir dėl to buvo praminti „vilkų vaikais“. Lietuvoje iki šiol tebegyvena virš 80 „vilkų vaikų“. Claudia Heinermann (g. 1967, Vokietija/Olandija) savo serijoje „Vilkų vaikai“ gilinasi į jų praeitį ir stebi dabartinį jų gyvenimą.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
