Molėtų krašto muziejus ir Molėtų dailės galerija pristato jungtinę Jono ir Igno Maldžiūnų parodą „Kartu“. Dvi ekspozicines erdves apimanti paroda kviečia žiūrovus į meninį dialogą apie tapybos ir fotografijos ribas. Tai dviejų kartų kūrėjų – tėvo Jono ir sūnaus Igno – dvasinės ir vaizdinės patirtys.
Sausio 8 dieną (ketvirtadienį) 16 val. Molėtų dailės galerijoje (Inturkės 4, Molėtai) įvyks Jono ir Igno Maldžiūnų parodos „Kartu“ atidarymas.
Parodos intencija – pagerbti šviesaus atminimo tapytojo Jono Maldžiūno asmenybę ir atskleisti jo turtingą kūrybinį palikimą.
Kartu – žmogaus buvimo, nykimo ir prisiminimų estetinė refleksija – skleidžiasi tiek drobėse, tiek fotografijų sekoje. Tėvo tapyba atspindi gilias asmenines patirtis, kurioms būdingas simbolių pasaulis, meditacinė dimensija ir eksperimentinė raiška. Sūnaus fotografijos dokumentuoja apleistus peizažus ir jų transformacijas, kuriose žmogaus pėdsakas susipina su gamtos ir erdvės ženklais. Tėvo ir sūnaus kūryba atveria daugiasluoksnį dialogą tarp kartų, laiko ir medijų. Nors Jonas daugiausia dirbo su tapyba, grafika, objektais ir konceptualiomis meno akcijomis, Ignas savo darbuose fotografiją pasitelkia kaip egzistencinio apmąstymo įrankį. Abu menininkai, nors ir naudodami skirtingas raiškos formas, nagrinėja žmogaus santykį su aplinka, egzistencinius sluoksnius ir kultūrinės atminties temas.
Paroda „Kartu“ Molėtų dailės galerijoje veiks iki kovo 1 dienos.
Jonas Maldžiūnas (1956–2025) – žymus Lietuvos dailininkas, tapytojas, grafikas, keramikas, poetas ir pedagogas. Jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys ir nuo 1979 m. aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūryba išsiskyrė eklektiškumu – menininkas dirbo įvairiomis medijomis: tapyba, grafika, keramika, objektų kūrimu, fotografija ir performansais.
Jonui Maldžiūnui kūryba buvo ne profesija, o egzistencinė būtinybė. Meną jis suvokė kaip būdą reflektuoti asmeninę ir kolektyvinę patirtį, istorinius lūžius bei dvasines būsenas. Jo darbuose dažnai atsispindi XX–XXI a. sandūros žmogaus nerimas, trapumas ir vidinis prieštaringumas. Menininkui buvo svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats kūrybos procesas – kaip savęs pažinimo, abejonės ir nuolatinio klausimo forma.
Svarbią vietą Jono gyvenime užėmė pedagoginė veikla ir bendravimas su jaunaisiais kūrėjais. Jis skatino ne stiliaus ar technikos perėmimą, o savarankišką mąstymą, kritinį santykį su vaizdu ir drąsą klysti. Maldžiūnas vengė dogmatiško mokymo – jam rūpėjo atverti erdvę dialogui, kurioje menas gimsta iš vidinės būtinybės, o ne iš formalių taisyklių.
Jonas taip pat buvo žinomas kaip provokuojančių meninių akcijų „Kartuvės“ (1996) ir „Elektros kėdė“ (2013) autorius. Šios ir kitos jo iniciatyvos kėlė nepatogius klausimus apie laisvę, kontrolę, baimę ir atsakomybę. Kritinė laikysena atsispindėjo ir tapyboje – drobėse dažnai juntama įtampa tarp grožio ir grėsmės, sakralumo ir ironijos.
Po jo mirties 2025 m. buvo pristatytas kūrybos albumas „Jonas Maldžiūnas: tapyba kaip išpažintis“ ir poezijos knyga „Abejojantiems“, pabrėžiantys menininko siekį jungti vaizduojamąjį meną, žodį ir egzistencinę refleksiją. Jo kuriamas meninis pasaulis – spalvingas, prisodrintas simbolių ir archetipų – formavosi kaip nuolatinė dvasinė ir intelektinė kelionė.
Asmeninis ryšys su sūnumi Ignu tapo svarbia Jono kūrybinio gyvenimo dalimi. Stebėdamas jaunesnės kartos požiūrį, fotografijos mąstymą ir kelionių patirtis, jis pats nuolat permąstė savo kūrybines strategijas. Šis abipusis dialogas liudija Jono atvirumą pokyčiui ir gebėjimą mokytis iki pat gyvenimo pabaigos.
Ignas Maldžiūnas-Maldus – (g. 1978) žinomas fotomenininkas ir keliautojas, surengęs per 20 personalinių parodų tiek Lietuvoje tiek užsienyje. Jo kūryboje dera konceptualumas ir kelionių dienoraščio principai. Jis dirba analogine fotografija, dažnai naudoja ilgą išlaikymą ir spalvotą šviesą, kurdamas vizualinius pasakojimus iš apleistų erdvių bei fiksuodamas žmogaus poveikio aplinkai pėdsakus.
Jo fotografijose tyrinėjamos žmogaus buvimo ir nykimo temos, monumentalumo ir trapumo estetinės jungtys, kuriami meditaciniai dialogai su erdve. Ignas laikomas vienu ryškesnių Lietuvos metamodernizmo krypties atstovų – jo darbuose dokumentinė realybė susilieja su poetine intencija.
Igno kūrybos centre – erdvė, laikas ir žmogaus buvimas juose. Apleistos vietos, peizažai, architektūros fragmentai ir kelionių vaizdiniai tampa tyliais, kontempliatyviais kraštovaizdžiais. Augdamas šalia Jono Maldžiūno kūrybos, Ignas nuo ankstyvų metų buvo veikiamas intensyvios meninės aplinkos, tačiau jo kūrybinis kelias formavosi savarankiškai. Jis perėmė ne tiek tėvo estetiką, kiek kūrybinį mąstymą – atvirumą eksperimentui, dėmesį patirčiai ir vidinei būsenai.
Savo ruožtu Ignas tapo įkvėpimu Jonui – šiuolaikinis žvilgsnis, kelionių patirtys ir fotografijos logika skatino tėvą permąstyti vaizdo, laiko ir atminties santykį.
Parengta pagal Molėtų dailės galerijos informaciją.
