Dabar diskutuojama apie Karaliaučiaus istorinio miesto centro atkūrimą ir sutvarkymą, o vienas aktualiausių klausimų – Karaliaučiaus pilies atkūrimo galimybės problema. Karaliaučiaus pilies praeitis, dabartis ir ateitis bus išsamiai aptarta Valdovų rūmuose rengiamame specialiame kultūros vakare „Karaliaučiaus pilis: praeities didybė ir ateities vizijos“.
APTARS ATKŪRIMO GALIMYBES
2014 m. kovo 21 dieną (penktadienį) 18 val. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyks kultūros vakaras „Karaliaučiaus pilis: praeities didybė ir ateities vizijos“. Šiame kultūros vakare išgirsime apie Karaliaučiaus pilies praeitį, dabartinę situaciją, ateities planus (projektas „Miesto širdis“) ir rekonstrukcijos galimybes.
Borisas Bartfeldas skaitys paskaitą „Karaliaučiaus centro istorinės aplinkos fragmentų atkūrimas kaip miesto ekonominės plėtros paskata“. Kultūros vakare taip pat dalyvaus ir fortepijonu skambins Berlyno menų universiteto (Vokietija) studentė Aleksandra Bartfeld.
SVARBUS ARCHITEKTŪROS AKCENTAS
XIV–XVIII a. Karaliaučiaus pilis buvo vienu svarbiausių miesto architektūrinių akcentų. Ji kelis kartus buvo perstatoma, plečiama, puošiama gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus elementais. Nuo XIV a. pradžios pilis buvo Vokiečių ordino maršalo, o nuo XV a. vidurio, kai Lenkija atėmė Marienburgą, – didžiojo magistro rezidencija. Kilus Reformacijai, XVI a. pradžioje Karaliaučiaus pilis tapo pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės valdovo rezidencija. 1701 m. joje įvyko pirmojo Prūsijos karaliaus vainikavimo iškilmės. Pilyje veikė valstybinės institucijos, buvo saugomas archyvas, garsioji „sidabro“ biblioteka. XIX a. pilis restauruota, vėliau dalis jos patalpų atiduota muziejinei funkcijai, šiaurės vakarų kampe įsikūrė garsusis vyno restoranas „Blutgericht“ (vok. Kraujo teismas). Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Karaliaučiaus pilyje saugotos Prūsijos bei iš vokiečių okupuotų šalių suvežtos meno, kultūros vertybės, taip pat slėptas ir garsusis Gintaro kambarys.
1944 m. Karaliaučiaus pilį subombardavo Didžiosios Britanijos aviacija, o kitais metais vykusio miesto šturmo metu ją stipriai sušaudė Sovietų Sąjungos artilerija. Po karo Karaliaučiaus sritis atiteko Rusijai, kaip ir daugelis kitų svarbių Vokiečių ordino ir Prūsijos praeitį menančių Karaliaučiaus senamiesčio paminklų, du dešimtmečius stovėję įspūdingi pilies griuvėsiai buvo susprogdinti ir 1968–1969 m. sulyginti su žeme. Toje vietoje įrengta centrinė sovietinio miesto aikštė, o greta pradėti statyti grandioziniai betoniniai sovietų valdžios rūmai, kurie taip ir liko neužbaigti.
VIENAS ŽYMIAUSIŲ KULTŪRININKŲ
Borisas Bartfeldas – vienas žymiausių Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kultūrininkų, Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado srities organizacijos pirmininkas, Imanuelio Kanto draugijos prezidentas, Kaliningrado regioninio visuomeninio kultūros fondo valdybos narys, poetas, verslininkas, mecenatas.
2005–2006 m. B.Bartfeldas parengė ir išleido itin populiaria tapusią knygą „Mūsų miesto jaunystė“ (rusų kalba, išėjo 2 leidimai), kurioje išsamiai pasakojama pirmųjų 300 metų Karaliaučiaus istorija, pristatomi svarbiausi miesto architektūros paminklai, istorinės asmenybės.
Renginio partneris – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Karaliaučiuje.
Paskaita bus skaitoma rusų kalba ir sinchroniškai verčiama į lietuvių kalbą.
Renginys nemokamas.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus informaciją.
