Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu Radviliškio rajone baigta tvarkyti klasicizmo ir romantizmo architektūra garsėjančio Baisogalos dvaro sodybos ledainė – viena iš 19 šio didžiulio komplekso statinių, tarp kurių yra ir rūmai, arklidė, oranžerija, svirnas, tvartai, kluonai. Baisogalos dvaras – vienas iš nuo seno Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausiusių dvarų, žinomas kaip karališkas dvaras.
LEDAINĖ IŠKILO ANTRUOJU PLĖTROS ETAPU
Radviliškio rajone, Baisogalos miestelyje esančio dvaro istorijos pradžia laikomi 1796 metai ir skiriami trys jo vystymosi etapai, nes skirtingi šeimininkai siekė pertvarkyti dvarą pagal savo poreikius. Iki 1830 metų buvo suformuota centrinė sodybos dalis, 1830–1896 metais dvaro teritorija buvo gerokai išplėsta, įveistas parkas, o 1896–1912 metais dvaro savininkai daugiausiai dėmesio skyrė gyvenamajai reprezentacinei zonai. Pastatų architektūra atspindi daugiau kaip 130 metų dvaro vystymosi raidą.
Dvaro ledainė iškilo antruoju etapu, kai dvaro sodybos pakraštyje buvo formuojamas gamybinis sektorius. Ledainė pastatyta XIX a. antroje pusėje, maždaug tuo pačiu laiku kaip ir kumetynas, vėjo malūnas, šulinys – neogotikinių bruožų turintys romantizmo pastatai.
Paskutinį kartą ledainė buvo tvarkyta 2009 metais, bet jai jau reikėjo remonto: pamatų mūras buvo apiręs, fasadų elementai ištrupėję, sienų mūras vietomis padengtas samanomis, dumbliais, apatinė jo dalis pažeista drėgmės, druskų, rūsio vidaus mūras apiręs, užmūrytos ledų padavimo į rūsį angos ir pan. Buvo atlikti tyrimai, numatyti tvarkybos ir restauravimo darbai. Suplanuoti darbai jau baigti: restauruota pamato akmenų apdaila, naujai pertinkuoti ir perdažyti visi fasadai, pakeisti langai, palangės, restauruotos rūsio akmenų sienos, įrengtos prieduobės rūsio langams, atlikta rūsio langų apdaila.
1754 metais Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas III Baisiogalos dvarą pavedė valdyti Steponui Koseckiui, tačiau po 15 metų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis jį atidavė savo giminaičiams Andriui ir Teresei Poniatovskiams. Dvaras ėjo iš vienų rankų į kitas, kol 1830 metais pateko Juozapo Komaro nuosavybėn. Netrukus dvaru rūpintis pradėjo jo sūnus Vladislovas, nuo 1846 metų apsigyvenęs Baisogaloje. Jis buvo pavyzdingas ūkininkas, valdė tūkstančius hektarų žemės. Po tėvo mirties 1896 metais Baisogalą paveldėjo jo sūnus, taip pat Vladislovas.
ĮVERTINO SUGEBĖJIMĄ ŪKININKAUTI
Po 1922 metų žemės reformos įstatymo V.Komarui Baisogalos dvare buvo palikta tik įstatyminė žemės norma – 80 ha. Tačiau netrukus Žemės ūkio ministerija, įvertindama V.Komaro sugebėjimą gerai ūkininkauti, Baisogalos dvaro ūkį priskyrė prie pavyzdinių ir prijungė prie jo gretimus palivarkus.
Dvaro istorija baigėsi 1940 metais, po Lietuvos aneksijos. V.Komaras buvo areštuotas, kalintas ir 1941 metais mirė Karagandos srityje, Kazachstane. Dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis, o rūmuose – mokykla. 1951 metais mokykla buvo iškelta, dvare įsikūrė Gyvulininkystės mokslinio tyrimo institutas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas), kuris veikia iki šiol.
Titulinė nuotrauka: Baisogalos dvaro ledainė po remonto. Foto: KIC.