ARCHITEKTĖ R.STAŠEVIČIŪTĖ: „Vertingas tik toks miestas, kurio veide matomi visų epochų pėdsakai“

Rugsėjo 13–14 dienomis atviros architektūros festivalis „Pastatai kalba“ pirmą kartą kvies klaipėdiečius ir miesto svečius pažinti uostamiestį per architektūros prizmę. Pirmajame šiam renginiui skirtame „Pastatai kalba“ parengtame pokalbyje savo mintimis dalijasi Ramunė Staševičiūtė – architektė, kurios profesinis kelias glaudžiai susijęs su Klaipėda – miestu, kuris ją sužavėjo ir tapo gyvenimo bei kūrybos erdve. Įžvalgi, kritiška, bet kartu atvira pokyčiams, ši architektė kuria ir mąsto apie architektūrą kaip apie socialinį reiškinį – veikiantį bendruomenes, formuojantį tapatybę ir pasakojantį miesto istorijas. Jos požiūris – tai ir profesionalo analizė, ir rūpestingo miestiečio balsas, siekiantis, kad Klaipėdos veidas išliktų tikras: nevienalytis, sluoksniuotas, bet autentiškas. Architektės žvilgsnis į Klaipėdą – tai kvietimas pažvelgti giliau: į fasadus ir į tai, kaip miestas veikia mus – gyventojus, svečius, kūrėjus.

Ar jau teko susipažinti su projektu „Pastatai kalba. Klaipėda“, kuris netrukus pakvies miestą į architektūros šventę? Kaip vertinate šią iniciatyvą?
Puiki iniciatyva, sveikinu ir dėkoju, kad šviečiate visuomenę. Mums, profesionalams, su tokia visuomene bus lengviau dirbti, gal tai duos ateityje tam tikrų vaisių ir geriau suprasime vieni kitus.

Kaip apibūdintumėte savo ryšį su Klaipėda – tiek kaip su miestu, tiek kaip su architektūrinės veiklos lauku?
Atvykus čia dirbti miestas iš karto patiko ir įtraukė. Be abejo, veikė ir jūros pasiekiamumas bet kuriuo metu, to panorėjus. Jeigu kalbėtume apie architektų bendruomenę – tai ji labai stipri, organizuota ir pakankamai vieninga, lyginant su Kaunu ar Vilniumi. O miestas turi didžiulį potencialą, tačiau visiškai jo neišnaudoja, tiesiog trypčioja vietoje. Gal tik privačių investuotojų pagalba kažkas juda į priekį. Gaila, kad jau beveik 35 metus kalbame apie miesto galimybes, bet realiai sprendžiamos einamojo pobūdžio problemos, strategija, deja, palikta nuošalėje. Nenoriu dėl formato stokos išskirti konkrečių bėdų, bet jų yra. Gal pagrindinė problema ta, kad architektų bendruomenė su visa savo potencija nustumta į šoną ir neturi jokios įtakos strateginių sprendimų priėmime miesto vystymuisi, nebent mandagiai jos išklausoma.

Labai įdomu sužinoti, kuo, Jūsų nuomone, Klaipėdos architektūra išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų?
Paminėčiau tris pagrindinius aspektus, kurie formuoja miesto išskirtinumą iš kitų Lietuvos miestų: visų pirma, jūra ir jos suteikiamos galimybės, taip pat išskirčiau visiškai savitą senamiestį, suplanuotą Romos legiono stovyklos principu ir tas faktas, kad tai mūsų šalies vienintelis miestas, įkurtas vokiečių ordino, kuris su pertrauka Lietuvai priklauso vos apie 100 metų.

Kokie laikotarpiai labiausiai matomi ir galėtų būti išskiriami miesto veide šiandien?
Įvardyčiau keletą. Visų pirma, istorinė miesto dalis, akcentuočiau: senamiestį, paštą, bastionus ir piliavietę. Taip pat sovietmečio miegamieji rajonai, atspindintys visą paletę laikotarpių: stalinistinį, chruščiovinį, brežnevinį. Ryški ir pajūrio (Smiltynės) poilsio vilų architektūra. Ir, žinoma, karo architektūros palikimas: bunkerių ir baterijų objektai Smiltynėje ir Giruliuose. Jis gal mažiau žinomas, bet imponuoja, kai geriau susipažįsti su juo ir suvoki, koks trapus yra šis kraštas saugumo požiūriu.

Kaip manote, ar Klaipėdoje vyksta sąmoningas architektūrinio paveldo saugojimas ir interpretavimas, ar tai vis dar iššūkis?
Vyksta sąmoningas paveldo saugojimas bendrąją prasme, suteikiant pastatams naują funkciją, interpretuojant esamas išlikusias kokybiškas erdves. Iš naujausių realizacijų galima paminėti Gazholderiai, Alaus bravoras Šaulių gatvėje, buvęs Kalėjimo pastatas. Bėda tik ta, prarandama daug unikalių architektūros detalių: langai, durys, metalo, medžio gaminių elementai ir panašiai. Dažniausiai tai vyksta dėl visuomenės, kaip vartotojo, supratimo ir finansų stokos. Kita vertus, reikėtų plėsti paveldo sąvoką ir pradėti saugoti unikalius pokarinius statinius ar jų struktūras.

Ar architektūra gali tapti priemone kurti tapatybę, bendruomeniškumą?
Tam tikra prasme Klaipėdos architektūra jau daro įtaką tapatybės formavimui, nes turi išskirtinių bruožų, suformuotų istorijos ir gamtos. O bendruomenę dažniausiai suburia skandalai dėl kokių nors naujų statybų istorinėje miesto terpėje. Nemanau, kad jie visada pagrįsti, bet tai vienija bendruomenę

Kaip miesto gyventojai gali įsitraukti į savo miesto formavimą – ar jie turi galimybę būti daugiau nei stebėtojais?
Kol kas nelabai matau gyventojų įtraukos į miesto formavimą: daugiau stebėjimą iš šono ir paburbėjimą, jei kas nepatinka. Įstatymais, kaip žinome, yra suteiktos galimybės pareikšti savo poziciją, bet kad tai ką nors nulemtų – nežinau arba neatsimenu tokio atvejo. Netgi architektų bendruomenės pozicija vienu ar kitu klausimu sutinkama priešiškai. Tai jau istoriškai susiformavęs fenomenas ne  tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje.

Grįžtant prie „Pastatai kalba. Klaipėda“, įdomu, koks yra Jūsų mėgstamiausias uostamiesčio pastatas, dalyvaujantis „Pastatai kalba. Klaipėda“ programoje ir kodėl?
Labai sunkus klausimas. Turėčiau daugiau lygiaverčių favoritų. Bet jeigu reikia vieno, tai man imponuoja viešbutis „Michaelson Boutique Hotel“ / buv. uosto sandėliai. Priežastys paprastos: unikalūs statiniai, profesionaliai ir su išmone pritaikyti naujai paskirčiai, kuri leidžia Klaipėdos miesto svečiams (ir ne tik) susipažinti su statiniu ne vien iš išorės, bet ir iš vidaus.

Ir pokalbio pabaigai norėtųsi išgirsti, ko palinkėtumėte klaipėdiečiams ir miesto svečiams, norintiems kurti miestą ar tiesiog labiau jį pažinti?
Svečiams palinkėčiau tiesiog smagiai leisti laiką pasivaikščiojant po senamiestį, pasėdint kavinėse ir aplankant muziejus bei galerijas, būtinai pereiti per Smiltynės mišką ir pabūti prie jūros. Klaipėdiečiams – gilintis į miesto istoriją, kurią galima skaičiuoti jau nuo vakarykštės dienos atgal, ir vertinti ne tik tai, kas sukurta prieš šimtmečius, bet ir vėlesniais laikotarpiais. Dabar didžiausias pavojus kyla ne istorinei miesto daliai, o pastatams, pastatytiems po Antrojo pasaulinio karo. Tai ir unikalūs, ir nebūtinai išskirtiniai, tačiau savitai perteikiantys savo laikmečio dvasią statiniai. Deja, jų išlikimu niekas iš esmės nesirūpina, dažnu atveju, net ir kolegos architektai padeda juos „naikinti“ savo naujais projektais. Vertingas tik toks miestas, kurio veide matomi visų epochų pėdsakai, kartais tai raukšlės, dėmės, gal ir nelabai malonios, bet jos ir sudaro miesto unikalumą. Tai, kas negražu šiandieną, bėgant laikui, tampa vertybe.
Ačiū Jums už pokalbį.

Titulinė nuotrauka: architektė Ramunė-Staševičiūtė. Foto: „Pastatai kalba“.

Ankstesnių metų renginio akimirka. Foto: Saulius Prapiestis.

Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ administraciniai pastatai, buv. celiuliozes fabriko komplekso dalis. Foto: Norbert Tukaj.

Viešbutis „Michaelson Boutique Hotel“, buv. uosto sandėliai. Foto: Norbert Tukaj.

VILNIUS-TECH Lietuvos jūreivystės akademija, buv. Imanuelio Kanto mokykla kartu su gyvenamųjų namų kvartalu. Foto: Norbert Tukaj.

Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla. Foto: Norbert Tukaj.