Lietuvoje kaimo bendruomenės gyvuoja vienur pasyviau, kitur aktyviau. Vieni kaimą suvokia kaip tradicinę vertybę, kitiems tai ekologija, dar kitiems – tiesiog žemės ūkis.
Mane įkvepia tėviškės kraštovaizdis, kokį įsivaizduoju, skaitydamas knygas ar žiūrėdamas kostiuminius istorinius filmus.
Nors toks kaimas ir grimzta užmarštin, bet yra nauji kaimo gyvastingumo skatinimo pavidalai, kuriuos plėtoju savo meninėj ir vadybinei veikloj. Mane kaip augantį režisierių ir kultūros vadybininką, vilioja asmeninės, kultūrinės ir meninės tapatybės paieškos, ir ne tik plačiajame pasaulyje, bet pirmiausia – mano protėvių žemėje, tėviškėje Rokiškio-Zarasų krašte.
Laikui bėgant, man kilo įvairios kūrybingos mintys, kaip atminti, atgaivinti bei šiuolaikiškai ir skoningai įprasminti savo tėvų ir senelių gyvenimo būdą, kultūrinę aplinką, jos paveldą ir istoriją, o taip pat – senelio rašytojo Alfonso Danio literatūrinį palikimą.
Šiuo tikslu sumaniau senelio tėviškėje ne tik įkurti mažosios architektūros parką, kuris stiprintų mano organizuojamą vietinę kultūrinę veiklą, bet sykiu atlikti ir etnografinį vietinės atminties tyrimą. Sukaupiau vietinių senolių prisiminimų vaizdo įrašų archyvą bei parko istorijos proceso fotofiksaciją.
Šis pasakojimas – tarsi knyga ar filmas, skirti įvykių ir žemėlapio, papildyto fotografijomis, sukūrimui skaitytojo vaizduotėje. Tai pasakojimas apie 1924 m. gimusį rašytoją Alfonsą Danį ir mano, jo anūko – kūrybines pastangas sukurti atminties vietą: mažosios architektūros parką.
Alfonsas Danys augo Trumpiškių kaime, Obelių seniūnijoje, Rokiškio rajone – keli kilometrai nuo Latvijos sienos. Mokėsi Subatės ir Rokiškio gimnazijose, prieš išvykstant į Vilnių 1944–1946 m. mokytojavo vietinėje Pakriaunių pradinėje mokykloje. Dauguma rašytojo kūrinių paremti autoriaus jaunystės išgyvenimais. Per sovietmečio melioraciją, buvo sugriauti rašytojo namai ir liko tik tuščias laukas, kuriame 2000 metais senelis pastatė kryžių ten gyvenusiai Danių giminei atminti.
2014 m. birželio mėnesį, dieną prieš pat jo mirtį, seneliui pasakiau: tavo žemėj bus rašytojo Alfonso Danio parkas. O jis sako: „Reikia kad ir Jurgio būtų!“, turėdamas omeny savo brolį daktarą Jurgį Danį. Nemaniau, jog šis mūsų susitikimas bus paskutinis.
Mirus seneliui jo tėviškėje pradėjau įgyvendinti mažosios architektūros parko viziją. Įdomu, jog tik šias metais, atnaujindamas kryžių ir stogastulpius, pjaudamas krūmus (kad geriau augtų prieš dešimtmetį pasodinti ąžuolai), tikrai pajutau, kaip ši vieta tampa parku. Nuo pradinės minties – iki užbaigto sumanymo ir įgyvendinimo praslinko nemažas laiko tarpas. Per tą dešimtmetį brendau kaip režisierius ir kultūros vadybininkas, drauge – tai buvo savotiškos mano asmeninės kultūrinės tapatybės paieškos protėvių žemėje.
Pradžioje – močiutės gimtinėje, Kirkiliškių vienkiemyje, Duburių kaime, Zarasų rajone organizuodavau daug kūrybinių renginių. Tai buvo bendruomeninio meno projektai, skirti jaunųjų menininkų ir vietos jaunimo įsitraukimui, dalyvavimui rengiant meno festivalius ir šventes. Suburdamas kūrėjų bendruomenes, derindavau dalyvių veiklą su kūrybine saviraiška, bendru laisvalaikiu ir poilsiu.
Mažosios architektūros parko Trumpiškėse sumanymas buvo visai kitoks, nes pagrindinis dėmesys čia buvo skirtas mažosios architektūros paveldui ir parko įrengimui, todėl laukė kiti iššūkiai.
Šiam darbui įgyvendinti reikėjo specialistų bendruomenės – architektų, tautodailininkų ir medžio meistrų, taip pat ąžuolų sodinukų bei gerai išdžiūvusios medienos stogastulpių gamybai. Įgyvendindamas mažosios architektūros parko viziją, derinau ir kraštotvarkos, ir architektūros, ir tautodailės paveldo, ir renginių parke organizavimo, ir antropologinių filmavimo ekspedicijų tyrimo veiklas.
Mane nepaprastai domino tai, kad Trumpiškių žmonių gyvenimo istorijos ir dramos siejasi tarpusavyje, bet atsiminimai skirtingi, nes apie praeities įvykius kiekvienas pašnekovas kalba vis kitaip. Prieš akis iškyla Trumpiškių kaimo asmeninės istorinės dramos, o tie prisiminimai, nelyginant knyga ar filmas – sukuria įvykių grandinę ir geografinį žemėlapį. Mano kalbinti žmonės, gimę XX a. pradžioje, kaip ir 1924 m. gimęs mano senelis rašytojas Alfonsas Danys.
Surinkti pasakojimai įdomūs tuo, jog yra paremti tikrais faktais ir realių žmonių gyvenimo istorijomis, kurios panašiai atgimsta iš praeities ir Alfonso Danio romanų serijoje: „Sutryptų vilčių aimana“, „Kruvina puota“, „Užkasti akmenys“, „Skaudūs praeities sopuliai“ bei romane „Rasoti takai“.
2010-2016 m. mano nufilmuoti buvusių vietinių gyventojų pasakojimai įdomūs tuo, kad jie tarytum įsimintina istorinio kino juosta, vaizdingai atspindi Trumpiškių kaimo įvykius tarpukario Lietuvos ir antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Šie vietinių kaimo žmonių prisiminimai sukasi aplink įvykių epicentrą – Trumpiškių kaimą ir rašytojo Alfonso Danio šeimos istoriją. Vietinių gyventojų atsiminimuose minimos kaimo bendruomenės – sentikiai-rusai ir kaimynai latviai. Pasakojama apie pasaulėjautą, vienkiemių buitį, gyvenimo būdą, negandas, vargus, prekybą, šventes, įvykius, išsidėsčiusius geografinėje kaimų teritorijoje – pasienyje tarp didesnių miestelių: Obelių Lietuvoje ir Subatės Latvijoje.
Šiuos pasakojimus taip pat padeda iliustruoti nuotraukų galerija. Panaudotos mano senelio archyvo nuotraukos, taip pat mano paties darytos pastarojo dešimtmečio fotografijos. Juose galim įžvelgti ryšį tarp praeities ir dabarties, kuriant mažosios architektūros parką.
Rašytojas Alfonsas Danys (antras iš kairės) lietuvių mokykloje Subatėje (Latvija, 1938).
Rašytojas Alfonsas Danys (pirmas iš dešinės) Gedimino pilyje (Vilnius,1947).
Rašytojas Alfonsas Danys stato kryžių sunaikintos tėviškės sodybos vietoje (Trumpiškės, 2000).
PASAKOJIMAI IŠ TRUMPIŠKIŲ IR APYLINKIŲ GYVENIMO
2016 m. videointerviu, pasakoja A. Danio pusseserė Angelė Gintautienė iš Bučiūnų kaimo (g. 1936 m.): „Latvijoj buvo viskas pigiau, jie už lietuvius buvo turtingesni. Mano tėveliai nebuvo labai turtingi: turėjom 8 hektarus. Už vieškelio buvo Butkūnai, ten buvo visas kaimas vien rusų, jie turėjo savo bažnyčia ir mokyklą. Jie buvo sulietuvėję, lietuviškai gerai kalbėdavo, nes jie čia buvo atbrukti per Pirmąjį pasaulinį karą.
Nuo namų iki Latvijos rubežiaus buvo 1 km. iki Subatos miestuko toliau – apie 5 km. Mamytė ten eidavo parduoti sūrius, sviestą ir kiaušinius. Užtai turėjo pinigų mokesčius apsimokėti. Labai daug maisto tai nepirkdavo – viskas savo: pienas, grietinė, savo duonelę kepdavo. Subatėj beveik buvo Lietuva, lietuviškai kalbėdavo, žinoma ir latviškai ir rusiškai. Jonines tai labai švęsdavo Latvijoj – lygo lygo, matydavom, jog degindavo šituos deglus. O pas mum Joninių nelabai švęsdavo. Pas mum labai Parcinkulio laukdavom atlaidų. Mes Obelių parapijai priklausėm, labai daug kunigų suvažiuodavo į Lukštų bažnyčią. Mūsų tėveliai namie ruošdavo balių, tėvelis alaus padarydavo, miežius daigindavo, aš labai tvarkydavau namus, net namo lauko sienas plaudavau. Sukviesdavo artimus gimines, pas mus būdavo šokiai. O per Velykas – supdavomės, prašydavom kad mum tėvelis pakabintų sūpuokles kambary. Mūsų būdavo tokia seklyčia didelė, tai jis pakabindavo iš virvių. Reikšmė buvo tokia, kad išjudinti tuos ledus – sušalusią žemę, gamtą: suptis taip linksma, sprogsta verbos, berželiai, pakili tokia nuotaika. Skaniai pyragų prikepta: taigi tada – ne kasdien pyragus valgydavom.
Tavo senelio seserys sakė: mes bėgam nuo chalchozo, po karo jie spėjo išvažuoti į Vilnių ir tapo miesto gyventojais. Jų mama dar liko, ir galiausiai ir ji atvažiavo, jie sunkiai įsikabino, bet niekad nedejuodavo, laikėsi oriai. Aš savo kaime gyvenau maždaug iki 1951 metų, o po to išvažiavau mokytis.“
2010 m. videointerviu, pasakoja rašytojas A. Danys (g. 1924 m.):
,,Trumpiškių kaimo vieta, kur buvo 7 Danių sodybos, yra stebuklinga. Čia gyveno 2 vienuolės, buvo kunigas, o kitoj pusėj kelio gyveno maskoliai – Lietuvos rusai ir pas juos buvo popas, todėl sakoma kad mūsų kaimas buvo šventa vieta: todėl atsirado kryžius.
1928 metais Trumpiškiuose buvo pastatyta tėvų sodyba, tėvas buvo švietėjas, platino laikraščius, įsteigė pieno nugriebimo punktą. 1937 metais visa mūsų sodyba supleškėjo. Ant klojimo kampo buvo inkilas – matau degantis inkilas krinta žemėn. Visa tai atsimenu. Buvom mes penki vaikai. Tėvas pasakė: „Nuogas vaikščiosiu, bet vaikus mokysiu!“ Vienas įvykis man labai įstrigo atminty. Anksčiau buvo tokia tvarka: valsčius išduodavo pažymą, kad tu esi padegėlis, ir tada galėdavai važinėt, taip sakant, elgetaut.
Mes po gaisro nuvažiavom urėdijon, tada padegėliams leisdavo nusipirkti miško. Mano tėvui urėdijoj sako: ,,Aš irgi noriu nusipirkt dvarą, bet negaliu ir neperku“ ir sako tėvui – „eik pas valsčiaus viršaitį“. Tada su tėvu atvažiavom arkliu pas viršaitį, įeina tėvas jo rankoj botagas (kad vaikai neištrauktų iš vežimo, jis rankoj nešdavosi), tėvas sako: „Pone viršaiti, man dabar už mišką reikia mokėt, o aš negaliu, gal galima būtų atidėti (nes jau buvo pradėti statyti namai)? Viršaitis jam sako: „Aš tai tau atidėčiau, bet va, jis neleidžia“ – rodo į sieną, kur kabo Smetonos portretas. O tėvas – šmaukšt botagu į tą portretą. Viršaitis: „Ką tu čia?!“ Ir viršaitis turėjo teisę žmogų nubaust, penki litai arba viena para kalėjime. Tėvas sako, – ,,Pagalvojau už penkis litus galiu nupirkti ir silkių, ir duonos“, – tai aš tėvą ir vežu kitą dieną daboklėn. O paskui karas prasidėjo, ir sugriuvo gyvenimas. Tėvas mirė 1944 metais. Tuo metu visiems buvo atiminėjami arkliai: vieną dieną atiminėja rusai, kitą dieną – vokiečiai. Kad nepaimtų mūsų arkliuko, mes jį įkišom pirtin. Ateinam vieną dieną žiūrim nebėra… Mes tėvui to net nesakėm… Ir tėvas mirė, arklių nebuvo, tai paėmė ir nunešė kaimiečiai tėvą į tas kapinaites…“
2015 m. video interviu, pasakoja Venčeslova Baranauskiene (g. 1931), Trumpiškių kaimo gyventoja:
,,Alfonsas Danys Pakriauniuose mokytoju dirbdavo, jie mums duodavo karabito, jį degindavom vietoj lempos. Atsimenu kai jų namai sudegė, seniau niekas neduodavo nieko, tai jie važinėjo palei žmones paaukot, neaišku, kaip ten užsidegė, ar tai padėgė kažkas. Jie kasdavo durpes mūsų baloj, seniau nebuvo kuo kūrent. Daniai kasdavo labai gilias dubes, džiovindavo ir kūrindavo. Atsimenu jų tėvą Kazimierą, kai laidojo, mano brolis dar duobę kasė, viena dar jų sesė, ar Adelė, ar Stefutė alpo, taigi silpna, ant kapų. Šitoj pakelėj nebuvo stogastulpių, o Užukriauny prie Ignotiškio buvo Jono krikštytojo stogastulpis, kalbėdavo žmonės, šventas Jonas. Po to rusai atėjo – sudaužė: buvo šventa vieta prie upelio, bet dabar jau užmiršta. Kur gimiau, mano namai sudegė. Ištuštėjo Trumpiškių kaimas.
&2015 m. videointerviu, pasakoja Alfonso Danio antros eilės pusbrolis Valskis iš Norkūnėlių (g. 1927), kurio brolis – vėliau nupirko A. Danio tėviškes namą:
,,Pradžioj name buvo kolūkio kontora, po to namą nupirko mano brolis Jonas Valskis, vienam gale jis gyveno su šeima, kitam gale buvo mokykla, po to namą apie 1975 sugriovė per melioraciją.
1943 m. per karą traukdamasi rusų kariuomenė važiavo nuo Obelių link Latvijos. Prie Subatės jų jau laukė vokiečiai, kurių pora tankų iš priekio užvažiavo ir visus rusus apie puskilometrinę koloną, apie 50 mašinų – sudegino. Pas mus ir karo metu vykdavo Joninės, niekas nedrausdavo, švęsdavo Jonines – mano brolis buvo Jonas. Laužą degindavom, sueidavo iš kelių kaimų, mūsų kaime tuo laiku buvo 18 suaugusiu vyru tarp 18 ir 25 metų ir jaunesnių labai daug buvo, dideles šeimos būdavo, sueidavo švęst ir vyresni.
Per Jonines seną ratą degute išmirkydavo ir darydavo stebulę. Ratas buvo iš kieto medžio: ąžuolo arba beržo, visą parą jis degdavo. Pas latvius būdavo ir stebulės, ir laužai. Mes su broliais latviškai nemokėjom, Subatėj visi lietuviškai kalbėjo. Ateidavo ir iš Subatės pas mus į Norkunėlius į šokius, gražūs šokiai būdavo. Kartais, kai atvažiuodavo iš už 10, 15 kilometrų, tai kartais pradeda peštis dėl tų panų. Tais karo laikais tai dar gi išvarydavo degtinės naminės, pagerdavo dar stipriau, tai būdavo visko, bet anksčiau nebūdavo: prieš karą buvo kultūringesni. Iki 1950 m. gyvenau gimtam kaime, po to išėjau dirbti į Obelius.“
2016 m. videointerviu apie mažosios architektūros parko įkūrimą pasakoja Andriejus Dručkus, Obelių visuomeninio istorijos muziejaus įkūrėjas (g. 1928):
,,Gal čia dar niekas neįvertina, gal dar per anksti, bet čia yra didelis pavyzdys jaunimui, ypatinga pagarba savo seneliams ir tuo pačiu – išlaikyt tai, kas buvo šventa, kas buvo miela, gal būt, ateityje čia ir rodykles reiktų padaryt, kad būtų ir turistų lankoma vieta. Čia vis vien grožio, kultūros ir istorijos židinėlis, ir ateityje, jei jis bus prižiūrimas, jis plėsis.“
Stogastulpio statymas Trumpiškių Mažosios architektūros parke, 2020.
Stogastulpio statymas Trumpiškių Mažosios architektūros parke, 2020.
Rašytojo Alfonso Danio šimtmečio minėjimas Trumpiškių Mažosios architektūros parke, 2024
Trumpiškių mažosios architektūros parko kūrėjų bendruomenė:
Idėjos autorius – režisierius Žilvinas Danys
Architektas – Adomas Žindulis
Medžio meistras – tautodailininkas Genadijus Baradulinas
Parką įrengiant bendradarbiavo ir padėjo:
Rokiškio savivaldybė
Lietuvos kultūros taryba
Obelių seniūnija,
Pakriaunių kaimo bendruomenė
Trumpiškių kaimo bendruomenė
Krivis Gediminas Žilys
Menotyrininkas Vytautas Tumėnas
Rokiškio rajono literatų klubas „Vaivorykštė“
Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešoji biblioteka
PASTABA: Visos nuotraukos iš Žilvino Danio archyvo.
Jorės šventė Trumpiškių Mažosios architektūros parke, 2016.
Trumpiškių Mažosios architektūros parko eskizas (arch. Adomas Žindulis).
