Rytoj Vilniaus rotušėje atidaroma Gintaro Zinkevičiaus fotografijų ir tekstų paroda „Išsėtinė konstibacija C“. Tai šunytės Pepės žvilgsnis pro langą į gimtąjį Vilnių, kuris keičiasi per greitai.
Lapkričio 5 dieną (antradienį) 18 val. Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) įvyks G.Zinkevičiaus fotografijų ir tekstų parodos „Išsėtinė konstibacija C“ atidarymas.
„Išsėtinė konstibacija C“ – tai šunytės Pepės žvilgsnis pro langą į gimtąjį Vilnių, kuris keičiasi per greitai. Dar visai neseniai ji bėgiojo po pievas ir krūmynus, o dabar visur aptverta, visur kažkas pastatyta. Lieka tik šaligatviai, kuriais laksto niekur nespėjantys žmonės. Dauguma – konstibauskai, kuriuos varinėja nabonai, o tiems komanduoja klimai, verčiami paslaptingų jėgorų. Tai fotografo G.Zinkevičiaus išgalvota kastų sistema, tiksliai nusakanti, kas darosi mieste, kuris tampa nebeatpažįstamas. Jokių kastų ir sistemų nevalgančiam šuniui seno perstatinėjimas ir gražių vietų naikinimas atrodo absurdiškai. Nežinia kam to reikia.
Pavadinime įrašyta raidė C reiškia, kad dvi parodos šia tema jau buvo. Tačiau tokiose vietose, kur beveik niekas jų nematė. O 10 metų fotografuojant, kas vyksta Vilniuje, susikaupė iškalbingas archyvas, liudijantis karštligiškas pastangas visur palikti savo ženklą, abejingumą kitiems ir skylėtą atmintį. Šįkart atrinkęs apie 50 fotografijų menininkas užmezga dialogą su Vilniaus rotuše – pastatu, kuris pats kažkada buvo sukonstibuotas netuščioje vietoje. G.Zinkevičiaus paroda čia turėtų veikti kaip akibrokštas, skatinantis susimąstyti apie tapatybę ir kaitą, apie kultūros vertę, apie prievartinius pertvarkymus, vadovų parsidavimą kapitalui ir vilniečio savijautą nebesavame mieste.
Parodos kuratorė – dr. Agnė Narušytė. Paroda veiks iki lapkričio 30 dienos. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Gintaras Zinkevičius daug kam žinomas kaip 1989 m. susibūrusios grupės „Post Ars“ narys, surengęs autoironiškų performansų ir akcijų, dokumentavęs grupės veiklą ir prisidėjęs sudarant knygą „Post Ars partitūra“ (M puslapiai, ŠMC, 2017). Bet iš pradžių jis buvo kino operatorius, dirbęs kartu su garsiuoju kino avangardistu Artūru Barysu-Baru. Be to, dar – pankas ir fotografas, aplinkoje pastebintis nesąmones ir jas sudorojantis pagal dadasemiotikos taisykles. Taip jis išryškino ir sovietinės armijos absurdą, 1988 m. surengęs skaudžiai ironišką parodą, o vėliau išleidęs autorinį albumą „Kareivio dienoraštis“ (Artbooks, 2014). Bet svarbiausia, kad nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Zinkevičius fiksuoja savo gimtojo miesto Vilniaus virsmą iš sovietinio šabakštyno nepriklausomos šalies sostine, kurios skverus ir kiemus skubiai pasiglemžia sukti tipai, visur skubantys užrašyti: „privati valda“.
Parengta pagal Vilniaus rotušės informaciją.
