Mistiška, filosofiška, senoviška ir nepriklausoma Justino Mikučio asmenybė tapo vienu ryškiausių antisovietinių simbolių Vilniuje. Ir ypač – Vilniaus Dailės institute.
Čia žemaičių mąstytojas su pertraukomis dirbo nuo 1957-ųjų, kai grįžo iš Voruktos lagerio, iki pat 1981-ųjų. Ir nors Mikutis formaliai dirbo eiliniu pozuotoju studentams, tačiau neeilinė jo erudicija, išmintis ir nepriklausomos įžvalgos lėmė, kad jis tapo vienu mylimiausiu, originaliausiu ir įtakingiausiu dėstytoju sovietiškai aranžuotame Vilniaus Dailės institute.
PARODA – TARSI PANORAMINĖ DEDIKACIJA MIKUČIUI
Milžiniškoje parodoje Kaune pristatoma per pusantro šimto eksponatų!
Kūrinius skolino net 14 institucijų bei privatūs kolekcininkai.
„Tokia išsami paroda, skirta mąstytojui Justinui Mikučiui, rengiama pirmą kartą. Jo neeilinė asmenybė buvo prisiminta 100-ųjų gimimo metinių proga, 2022-aisiais, tačiau šis ypatingas žmogus ir jo įtaka kultūros laukui vis dar lieka mažai žinomi plačiajai visuomenei“, – sako parodos kuratorės Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė.
Paroda atidaroma birželio 6-ą, ketvirtadienį, 18 valandą – Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g.16).
PILIETINIO NEPAKLUSNUMO IR LAISVOS MINTIES PRANAŠAS
Paroda „Keleivis eina“ – tai pasakojimas apie pilietinio nepaklusnumo simbolį sovietmečio Lietuvoje – Justiną Mikutį.
Dėl savo gilių įžvalgų jis ir tuomet, ir dabar tebevadinamas filosofu, mąstytoju, pranašu.
Sovietmečiu daugelį menininkų baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis traukė savo minčių laisve. Jo erudicija kontrastavo su oficialiosios ideologijos primityvumu.
Dešimtmetį kalintas Sibiro lageryje ir net prašęs likusį bausmės laiką pakeisti sušaudymu, grįžo suluošintas. Jis buvo stipriai paveiktas trauminės patirties, tačiau jo laikysena – tai sistemos nebijojusio, neturėjusio ką prarasti, drąsa.
KETURIOS PARODOS DALYS
Parodą „Keleivis eina“ sudaro keturios dalys.
„Krikščioniškoji Žemaitija“ jungia vietoves, kurios sovietmečiu traukdavo menininkus ir autsaiderius. Jų kelionių patyrimus įvaizdina liaudies meno objektai ir profesionalūs darbai iš Beržoro, Gintališkės, Notėnų – Žemaitijos vietovių, išlaikiusių etnografinį savitumą ir todėl labai svarbių menininkams.
„Dovainonyse“ nuošalumo ieškojusius jaunus kūrėjus XX a. 8–9 dešimtmečiais sutelkdavo netoli Rumšiškių, esanti Barboros ir Vlado Didžiokų sodyba. Šios vietos atmosfera – daiktai, susitikimai, nuotaikos – įprasminta fotografijose, tapybos darbuose.
„Įkalinime“ – sukrečiantis Mikučio kančios kelias ir viena svarbesnių memorabilijų – Mikučio baudžiamoji byla iš Lietuvos ypatingojo archyvo.
„Laisvės trajektorijų“ dalyje pristatomi kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Tai portretai ir dedikacijos, sukurti menininkų, kurie priešinosi oficialiosioms sovietinio meno taisyklėms. Mikučio vertybinė įtaka jų kūryboje labai svarbi.
Taip pat parodoje pristatomi kūriniai, tapyti Justinui pozuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje). Mikutis vertino bendrystę su studentais, vadino juos „beveik vieninteliais pragiedruliais savo rūškaname ir nelinksmame gyvenime“.
MIKUČIO ĮTAKOJE UŽAUGO KELIOS MENININKŲ KARTOS
Justinas Mikutis ir jo legenda veikė daugelį menininkų.
Savo minčių laisve baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis inspiravo net kelias kūrėjų kartas – Vincą ir Saulę Kisarauskus, Vladą ir Mariją Vildžiūnus, Valentiną Antanavičių, Antaną Kmieliauską, Alfonsą Ambraziūną, Vytautą Šerį, Povilą Ričardą Vaitiekūną, Petrą Repšį, Leonardą Gutauską, Arvydą Šaltenį, Arūną Vaitkūną, Vaidotą Žuką, Eglę Velaniškytę, Vytautą Dubauską, Eugenijų Varkulevičių, Joną Maldžiūną, Audrių Naujokaitį ir dar daugelį kitų. Mikutis ne tik traukė intelektualus, bet ir bičiuliavosi su jų šeimomis. Parodoje eksponuojami chrestomatiniais tapę šių dailininkų kurti Mikučio portretai, eskizai, skulptūros, fotografijos.
Justinas Mikutis gimė 1922 balandžio 27 Šateikių Rūdaičiuose, netoli Platelių. Mirė 1988 birželio 2-ą Vilniuje, kur ir palaidotas Karveliškių kapinėse.
Parengta pagal M.K.Čiurlionio muziejaus ir Pilotas.LT informaciją.
Justinas Mikutis Notėnuose, Žemaitija, 1984. Foto: Romualdas Požerskis.
Justino Mikučio portretas. Arūnas Vaitkūnas, 1984.
