Sausio viduryje palei Marcinkonių-Varėnos kelią buvo iškirstas 12,8 hektarų miško ruožas. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos atstovai bei Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai ramina, kad tai ne ūkiniai kirtimai ar kažkieno savivalė, o kruopščiai iš anksto suplanuota gamtotvarkos priemonė.
DIDŽIAUSIAS ŽEMYNINIŲ KOPŲ MASYVAS LIETUVOJE
„Šiam regionui istoriškai buvo būdingos pustomos žemyninės kopos su labai savita biologine įvairove, – teigia dr. Gediminas Brazaitis, Vytauto Didžiojo universiteto Miško mokslų katedros profesorius. Profesoriui antrina ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko botanikas dr. Mindaugas Lapelė. „Dzūkijos nacionalinio parko ypatybė, išskirtinumas yra ne tik miškai, upių tinklas, šaltiniai, bet ir kopos. Čia yra didžiausias žemyninių kopų masyvas visoje Lietuvoje. Nacionalinio parko teritorijoje yra keturi geomorfologiniai draustiniai, skirti būtent žemyninių kopų išsaugojimui, bet jos visos užaugusios mišku ir nesimato nei kopų reljefo, nei kaip jos atrodė praeityje. Dalies kopų atvėrimas buvo sumanytas jau seniai, jis įrašytas ir nacionalinio parko tvarkymo plane“.
Pasak dr. M.Lapelės, kopos atvėrimas sudarys sąlygas įsikurti retoms ir nykstančioms rūšims, kurias mes ūkininkaudami išvarėme iš miško. „Tos rūšys, tokios kaip Lietuvoje ir Europoje saugoma vėjalandė šilagėlė ar smiltyninis gvazdikas, persikraustė į pakeles, ant geležinkelio pylimų. Tai rūšys, kurioms reikia atvirų buveinių ir kurios nepakelia konkurencijos su samanomis. Seniau jos puikiai kūrėsi miško aikštelėse, pamiškėse. Taip pat Dzūkijoje dar buvo ganomi gyvuliai, palaikę atviras smėlynų buveines prie kaimų. Dabar tų buveinių praktiškai nelieka, o mes esame įsipareigoję jas išsaugoti“, – teigia buvęs nacionalinio parko Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas.
PAGERĖS SĄLYGOS AUGALAMS IR VABZDŽIAMS
Atverta kopa pagerins sąlygas ne tik retiems augalams. Atviri smėlynai, čiobrelių sąžalynai, kiti žydintys augalai leis įsikurti retoms vabzdžių rūšims, ypač drugių ir laukinių bičių rūšims. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje aptikta 217 laukinių bičių rūšių. „Smėlynuose įsikuria vikrieji driežai, gluodenai, kuriuos medžioja vienas iš rečiausių mūsų krašto roplių lygiažvynis žaltys. Kadangi lygiažvynis žaltys stebėtas ne taip toli, prie Zervynų, tikėtina, kad jis galėtų persikelti ir į atsiradusią naują erdvę“, – teigia dr. M.Lapelė.
„Visiems mums reikėtų suprasti, kad atviros vietos miške yra taip pat reikalingos, kaip ir senas neliečiamas miškas. Natūralią dermę suteikia buveinių mozaika, – teigia botanikas. – Tuo labiau, kad tie atviri plotai dažnai būna sengirių gyventojų maitinimosi vietos, tokių kaip gyvatėdis, kuriam atveriamose kopose įsikuriančios roplių rūšys yra puiki maisto bazė.“
Prof. G.Brazaitis teigia, jog reikia atverti pakankamą plotą, kad kopoje prasidėtų natūralūs procesai. „Aktyvi kopa negali būti nedidelė, nes vėjui reikia vietos įsibėgėti. Palyginti su visu miško masyvu, iškertamas plotas yra labai nedidelis, tačiau tai leis žymiai pagerinti biologinės įvairovės situaciją“, – teigia VDU Miško mokslų katedros profesorius.
KRAŠTOVAIZDIS KAIP PRIEŠ 10.000 METŲ
Eimutis Gudelevičius, vadovaujantis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai, užtikrina, kad kopų atvėrimas, kaip ir kiti numatyti gamtotvarkos darbai, buvo kruopščiai planuoti ir derinti iš anksto. Šiuos biologinės įvairovės palaikymo darbus remia Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika, o vykdo gamtosauginis projektas „Naturalit“.
Botanikas dr. M.Lapelė, aktyviai palaikantis senųjų miškų išsaugojimo judėjimą, teigia, jog ne visada kirtimai yra blogis ir kirtimas kirtimui nelygu. „Mūsų natūralūs miškai niekada nebuvo kaip vientisa siena. Atskiruose plotuose įsiterpdavo vėjovartos, vėjolaužos, senos gaisravietės. Dalį atvirų vietų palaikydavo stambūs kanopiniai žvėrys.
Pasak dr. M.Lapelės, esminis skirtumas nuo eilinio plyno kirtimo yra tas, jog plynuose kirtimuose paklotė suariama ir iš naujo pasodinamas miškas. O šios kopų buveinės bus palaikomos atviros.
„Mes tikimės, kad turėsime gražią atvirą kopą. Žinoma, reikės palaikyti ją nuo užaugimo, tai bus puiki proga įsitraukti gamtai neabejingiems savanoriams. Įsivaizduoju, kad pavasarį ten turėtų mėlynuoti šilagėlės, vėliau baltuoti smiltyniniai gvazdikai, kvepėti čiobreliais, skraidyti drugiai, bitutės, šmirinėti driežai. Įsivaizduoju tą vietą pilną gyvybės. Kartu tai bus galimybė žmonėms pamatyti, kaip atrodė mūsų kraštovaizdis, kuris šiose vietose nusistovėjo prieš maždaug 10.000 metų.
Prieš pradėdami darbus, mokslininkai atliko kruopštų esamos rūšių būklės monitoringą, kurį pakartos netrukus, kai bus atlikti numatyti darbai.
Parengta pagal LIFE integruotojo projekto „Naturalit“ informaciją.
Titulinė nuotrauka: Mančiagirės kaimo pieskynai, 1963 m. Foto: Rimvydo Kunsko.
