Kovo pradžioje Jungtinių Tautų Švietimo, Mokslo ir Kultūros organizacija (UNESCO) išreiškė viešą susirūpinimą dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą bei naikinamo pastarosios paveldo. Tačiau jos tolesnėje vis ryškesnis neryžtingumas ar net dvilypumas. Iš vienos pusės deklaruodama „skubios pagalbos veiksmus“, organizacija neskuba atšaukti savo artimiausios Paveldo komiteto sesijos, kuri yra numatyta ne kur kitur, o karą prieš savo kaimynę sukėlusioje ir jau beveik mėnesį Ukrainą beatodairiškai naikinančioje šalyje.
NERYŽTINGUMO NEIŠTVĖRĖ NET MŪSŲ MINISTRAS
Pagal UNESCO puslapyje pateiktą informaciją, 45-oji Paveldo komiteto sesija vyks birželio 19-30 dienomis Rusijos federacijos Kazanės mieste. Šiai sesijai taip pat žada pirmininkauti Ukrainos paveldą ir jos žmones ciniškai naikinančios šalies atstovas Aleksandras Kuznecovas. Beje, šis fantasmagoriškas kontekstas klampina ir mus – būtent šioje kruvinojoje sesijoje numatyta spręsti Kauno likimą – vertinti Laikinosios sostinės modernizmo architektūros (1920 – 1940) paraišką. Greičiausia dar ir pagrūmojant pirštuku, esą mes dėl savo paveldo darome ne viską, nepakankamai… Neseniai neištvėrė net ir mūsų Kultūros ministras Simonas Kairys – nusiuntė UNESCO vadovybei laišką, kuriuo paragino „keisti suplanuotą šią vasarą turinčios įvykti Pasaulio paveldo komiteto sesijos vietą ir neberengti jos Kazanėje (Rusija), o Rusijos Federaciją nušalinti nuo pirmininkavimo. Taip pat sustabdyti Rusijos Federacijos narystę UNESCO kultūros, švietimo ir informavimo politikos komitetuose bei programose“.
TURĖTŲ BŪTI PAVYZDŽIU SAVO TVIRTA POZICIJA
Reikia pastebėti, kad UNESCO ne veltui įsikūrė iškart po II pasaulinio karo, 1945-aisiais. Jos pagrindinis tikslas yra prisidėti prie pasaulinės taikos ir saugumo stiprinimo plėtojant įvairių tautų, rasių, lyčių, kalbų, religijų atstovų bendradarbiavimą švietimo, mokslo, kultūros, komunikacijos ir informacijos srityse. Taigi dabartinis delsimas operatyviai ir ryžtingai atsisakyti ankstesnių planų 45-ąją Paveldo komiteto sesiją „prasukti“ pamatinius organizacijos tikslus ciniškai paminusioje valstybėje neturėtų būti laikomas nekaltu neapsižiūrėjimu. Tai labiau nusikalstamas neryžtingumas, bylojantis apie prarandamus taikos idealus dėl kurių pati UNESCO ir buvo įkurta.
Vos pasibaigus II pasauliniam karui, visiems buvo akivaizdu, jog vien politinių ir ekonominių susitarimų neužtenka ilgalaikei taikai sukurti. Taiką galima puoselėti tik remiantis žmonijos moraliniu ir intelektualiniu solidarumu. Būtent tuomet įkurta UNESCO savo tvirta vieninga pozicija nuolat rodė pavyzdį kitiems. Dabartinis delsimas atšaukti Paveldo komiteto sesiją vieną po kito nusikaltimus darančioje Rusijoje akivaizdžiai nesuderinamas su autoritetingos organizacijos deklaruojamais aukščiausiais tikslais ir neabejotinai diskredituoja ją pasaulio visuomenės akyse. Norisi tikėtis, jog trumpam.
Parengta pagal UNESCO ir PILOTAS.LT informaciją.
