Geležinkelio stotis nurodo susikirtimų tašką ir nesustojantį judėjimą: atstumo ribas, kurios neužilgo bus įveiktos. Projektas kūnams „Alkis“ – tai šiandienos ir ateities visuomenės sankirta, taškas, kuriame peržengiamas laikas ir interpretuojamas pats gyvenimas. Tai gija, kurioje susipina choreografija, muzika, filosofija, dramaturgija, savistaba ir pasaulio interpretacija.
PIRMAS SUKVIETĖ ŽIŪROVUS PO KARANTINO
Gruodžio 11 ir 12 dienomis Kauno geležinkelio stotyje šokio teatras „Airos“ parodys naujausią choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklį – projektą kūnams „Alkis“.
Projektas kūnams „Alkis“ – kelionė, kurioje tarsi ateities scenarijuje kiekvienas žiūrovas panyra į potyrį drauge su šokėjų kūnais, kurie yra už menamos ribos, tarsi stiklo. Kaip šį stiklą įskelti, o galbūt ištirpdyti, tarsi ledą? – klausia spektaklio kūrėjai.
6 metus tarp Vilniaus ir Kauno krypčių geležinkeliu keliavusi spektaklio choreografė A.Naginevičiūtė sako, jog šis sugrįžimas į Kauną – labai laukiamas ir svarbus: „Čia prasidėjo mano šokio karjera, čia 17 metų kūriau savo šiuolaikinio šokio trupėje „Fluidus“. Per beveik 20-metį šiokio teatras „Airos“ Kauno kryptimi judės tik trečią kartą.
Egzistencines būsenas tyrinėjantis, premjerinis spektaklis „Alkis“ buvo pirmasis lietuviškas šokio darbas, šį pavasarį, po karantino pusmečio atidaręs žiūrovų sales. Šviežiausias, intensyvus šokio spektaklis žymi ne tik naują šokio teatro „Airos“, tačiau ir šį laikmetį išgyvenančių žmonių etapą: tai klausimų pripildyta kelionė, kurioje nėra vienalaikių atsakymų. „Alkis“ – nekonformistiškas, neįprastas kasdienybės potyris, kolektyvinė fantazija, kurią kiekvienam reikės susikurti savaip. Cilindre atsidūręs, aktyvios scenografijos, garso architektūros ir kolektyvinio išgyvenimo dalimi virstantis žiūrovas susidurs su patirtimi, kurioje žmogiškoji egzistencija sulipdoma tarsi dūžtančio stiklo šukės: surinkus jas regime kitokį vaizdinį.
Kūrėjai žiūrovus kviečia į spektaklio sceną – tapti scenografijos dalimi. 15 cilindrų, išdėstyti netradicinėje – Kauno geležinkelio stoties erdvėje – leis žiūrovams patiems nuspręsti, kaip savo kūną projektuoti, kur ir kaip pro savo stiklo cilindrą žiūrėti. Skirtingi rakursai – skirtingi žiūrėjimo taškai, iš kurių kursis autentiškas, nesikartojantis spektaklio reginys. Kiekvieno žiūrovo percepcija išgyvens individualią pasirodymo istoriją: „Cilindrai yra dviejų pasaulių dialogui reikalinga priemonė. Pasauliui, kuriame esti šokėjai, ir pasauliui, kuriame atsiduria žiūrovas. Cilindrai šį dialogą įgalina“, – sako choreografė A.Naginevičiūtė. Alkis, anot choreografės, įspėja ir tarsi išprovokuoja dialogą tarp vienos ir kitos stiklo pusių.
IŠ SNAUDULIO ŽADINS ŽMOGIŠKUMĄ
Šiame projekte pasitelkiama filosofų Gilleso Deleuze’o ir Pierre-Félixo Guattari geismų mašinerija, įsitraukiama į nesibaigiančią tėkmę, kurioje dekonstruojamas žmogiškumas, siekiant šį pažadinti iš snaudulio. „Alkis yra geismas, kūrybos perpetuum mobile, būsena ir instinktas vienu metu. Taip pat tai dvasinis alkis, kai nesustojame ieškoti kažko, kas mums nėra atrasta. Žmogus yra smalsi, daugiasluoksnė, drauge ir paslaptinga asmenybė, ir tai jį masina patirti, pažinti, rasti atsakymus į klausimus, kuriuos galbūt netgi ne visada artikuliuojame“ –apie būsimą patirtį pasakoja choreografė A.Naginevičiūtė, choreografiją kūrusi su spektaklyje pasirodančių šokėjų ir aktorių komanda: Greta Grinevičiūte, Gyčiu Ivanausku, Ugne Kavaliauskaite, Goda Laurinavičiūte, Agniete Lisičkinaite, Pauliumi Prieveliu, Gediminu Rimeika.
Spektaklio scenografiją kūrė Arūnas Adomaitis, garsą – Darius Čiuta, kostiumų autorė Laura Darbutaitė, dramaturgė – Silvija Čižaitė-Rudokienė, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis, spektaklį prodiusavo Gintarė Palkevičienė.
Bilietus platina „Tiketa“.
Parengta pagal „Airos“ informaciją.
Titulinė nuotrauka: projektas kūnams „Alkis“, šokio teatras „Airos“. Foto: D.Matvejev.
Projektas kūnams „Alkis“, šokio teatras „Airos“. Foto: D.Matvejev.
Projektas kūnams „Alkis“, šokio teatras „Airos“. Foto: D.Matvejev.
Projektas kūnams „Alkis“, šokio teatras „Airos“. Foto: D.Matvejev.
