Gedimino kalno irimo procesas, keliantis nūnai visuotinį nerimą, nėra kokia nors naujiena. Architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis dar 1981-aisiais bandė atkreipti valdžios dėmesį į katastrofišką Gedimino kalno būklę. Publikuojame architekto rašinį, kurį jis įteikė „Literatūros ir meno“ redakcijai.
Tarybų Lietuvoje nėra piliečio, kuris nebūtų girdėjęs Gedimino kalno istorijos, nebūtų jo matęs, ar bent gėrėjasis per šimtmečius leidžiamais jo atvaizdais, vėliau fotografijomis, nebūtų panaudojęs jo vardo, kaipo Lietuvos medžiaginės kultūros simbolį. Tačiau medžiaginė kultūra gamtos poveikiu ima irti ir todėl istorija mus skatina savo laiku ją saugoti nuo bet kokio irimo proceso.
Nuo XVII a. vidurio karų metu žymiai nukentėjusios Vilniaus pilys liko neprižiūrėtos, tinkamai neprižiūrimos, moksliškai neremontuojamos..! Pokario laikotarpyje atlikti kai kurie kalno stiprinimo darbai konstruktyviniu požiūriu buvo mažaverčiai ir todėl Vilniaus m. Vykdomojo komiteto iniciatyva 1971 m. Komunalinio ūkio valdyba užsakė Inžinerinių tyrinėjimų institutui atlikti kalno inžinerinius geologinius tyrimus, kas ir buvo padaryta. Pramoninio statybos projektavimo instituto Kauno skyrius 1974 m. paruošė šlaitų sutvarkymo techninį projektą, tačiau deja, projektas ne visus keliamus konstruktoriškus uždavinius buvo išsprendęs ir todėl Vilniaus miesto Komunalinio ūkio valdyba 1976 m. Gedimino kalno tvirtinimui bei tvarkymui projektavimo darbus pavedė PKI. Projektas buvo laiku paruoštas, suderintas kultūros paminklų priežiūros ir apsaugos inspektoriaus drg. J.Stasiulaičio ir patvirtintas Vilniaus miesto vyr.architekto G.Valiuškio.
Nepaisant bet kokių sunkumų Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo darbus reikia vykdyti neatidėliojant. Kokie gi sunkumai?
„Dėl kalno šlaitų statumo nebus galimybių panaudoti našesnius mechanizmus bei transporto priemones medžiagoms pakelti. Pagrindiniai mechanizmai – keltuvai, transporteriai. Atsakingas uždavinys bus kalno šlaitų viršuje išbetonuoti gelžbetoninius polius. Nebus čia išvengta ir didesnių apimčių rankų darbas…“ Šitaip sunkumus apibūdino PKI architektai: arch.m.k.N.Kitkauskas ir vyr.architektas G.Laucius.
Numatyti projekte darbai svarbūs, visapusiškai apgalvoti ir juos reikia atlikti nedelsiant. Deja… Kalno gelbėjimo rūpesčiai iki šiol apsiriboja vien projektais, kalbomis ir neveikliomis komisijomis.
Gedimino kalno būklė yra katastrofiška. Visi, pirmoje eilėje juridiškai atsakingi asmenys, o taip pat ir mūsų mokslininkai: istorikai, archeologai, geologai ir architektai privalo rūpintis, kad paruoštas gelbėjimo planas būtų nedelsiant, dar šiais metais, vykdomas.
Turiu priminti, jog pastarųjų kelerių metų praktika yra davusi skaudžių pavyzdžių. 1979 m. pavasarį nušliaužė Kernavės „Mindaugo sosto“ piliakalnio rytinis šlaitas, Veliuonos bei Bražuolos piliakalnių šlaitai, verkių parko už Botanikos instituto pastato kalvos šlaitas, o 1981 m. kovo mėnesį vėl pasikartojo Kernavės „Mindaugo sosto“ piliakalnio avarija: nušliaužė jo šiaurinis šlaitas.
Laukti, kad taip atsitiktų su Gedimino kalnu, baustina. Taip samprotauja PKI architektas N.Kitkauskas ir projekto autorius vyr.architektas G.Laucius – galima tik jiems visu 100% pritarti.
„Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo“ projektas neatidėliotjant turi būti vykdomas.
Vytautas Žemkalnis, PKI architektas.
Vilnius, 1981 m. gegužės 15 d.
Redaktoriaus pastabos: Vytauto Žemkalnio kalba netaisyta ir neredaguota. PKI – Paminklų konservavimo institutas Vilniuje.
Foto: ©pilotas.lt
