Jungtinėse Amerikos valstijose, Majamio ligoninėje staiga užgeso garsios architektės, kūrybingos ir jautrios asmenybės Zaha‘os Hadid gyvybė. Savo dekonstruktyvistine architektūra visame pasaulyje žymią kūrėją klastingai pakirto širdies smūgis. Anapilin išėjusios Architektūros ikonos gedi visa pasaulio architektūros bendruomenė ir, ko gero, net ir pati architektūra.
ŠLOVĖS TEKO ILGOKAI PALAUKTI
„Starchitect“ titulu besipuikavusios Zaha’os Hadid įtaka šiuolaikinės architektūros raidai ir net pasaulinei kultūrai buvo neginčijama. Jungtinių Amerikos valstijų žurnalas „Times“ ją buvo įtraukęs į šimtuką įtakingiausių pasaulio žmonių. Pastaruoju metu Z.Hadid kartu su partneriu Patriku Schumacheriu (Patrik Schumacher) jos vadovaujama 400 žmonių architektūrinė firma buvo viena iš 10 didžiausių Didžiojoje Britanijoje, o pati architektė buvo laikoma pačia įtakingiausia pasaulio architektūros moterimi. Vis dėlto 1950 metais Irake gimusios dekonstruktyvizmo architektūros ikonos Z.Hadid kelias į sėkmę truko ilgai.
1972 metais atsikėlusi į Didžiąją Britaniją ji čia įkūrė įmonę „Zaha Hadid Architects“, tačiau pirmųjų reikšmingų realizacijų teko gerokai palaukti. Irakietė, didžiąją gyvenimo dalį nugyvenusi Londone, tiesiog netilpo savyje. Ji kūrė viską: architektūrą, interjerus, pramoninio dizaino objektus, drabužius, rankinukus, juvelyriką… Buvo be galo moteriška, jautri. Tačiau pirmąjį rimtą apdovanojimą – Mies van der Rohe premiją – ji laimėjo… tik 53-ejų. Šis įvykis pakeitė architektės gyvenimą: po metų ji buvo apdovanota pasauliniu Pritzkerio prizu, vėliau – dukart laimėjo Stirlingo premiją, o šiemet tapo ir pirmąja dama, gavusia Karališkosios britų architektų sąjungos (RIBA) Aukso medalį. Zaha Hadid biuras nuo 2003-iųjų smarkiai išaugo. Projektuojamų objektų skaičius – taip pat. Distancija tarp Meistrės ir kūrinio, deja, irgi… Zaha Hadid mirė 65-erių.
NIEKADA NEIŠKLYDO IŠ KELIO
Atradusi savo kūrybinį kelią, Z.Hadid niekada iš jo neišklydo ir iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikima sau. Jį nenustojo stebinti eksperimentiniais projektais, kaskart praplečiančiais šiuolaikinės architektūros, urbanistinio planavimo ir dizaino ribas. Jos ryžto ir kūrybinių ambicijų nė kiek nepaveikė nei ilgas „popierinis“ kūrybos periodas, nei galiausiai užgriuvusi šlovė.
„Zaha Hadid yra didžiulė ir globaliai įtakinga jėga architektūroje. Labai eksperimentiniai, kruopštūs ir griežti jos darbai nuo pastatų iki baldų, avalynės ir automobilių, yra teisėtai pripažįstami viso pasaulio firmų bei žmonių“, – yra pažymėjusi Jane Duncan, Karališkosios britų architektų sąjungos (RIBA) prezidentė.
Dekonstruktyvizmo architektūros ikona Z.Hadid per palyginti trumpą laiką yra suprojektavusi ir įgyvendinusi daugybę reikšmingų architektūros objektų. Tai muziejaus „Vitra“ gaisrinė Vokietijoje, slidinėjimo tramplynas Austrijoje, BMW būstinė Vokietijoje, Saragosos tilto paviljonas Ispanijoje, Faeno mokslo centras Vokietijoje, Romos šiuolaikinio meno muziejus MAXXI Italijoje, Guangzhou operos rūmai Kinijoje, Londono Evelyn Grace akademija bei Londono olimpinių žaidynių vandens sporto centras Anglijoje, Alpių muziejus „MMM Corones“ Austrijoje, Baku Heydaro Aliyevo kultūros centras Azerbaidžane ir kiti įsimintini architektūros objektai. Pastaruoju metu jos biuras sukosi kone maksimaliu režimu, dar daugybė jos dėjų ir sumanymų liko nerealizuota.
PASIGAVUSI ĮDOMIĄ TEMĄ, BUVO NESUSTABDOMA
„ZahaHadid buvo labai vitališka, energinga ir moteriška. Eskizai gausūs linijų, azarto ir mąstymo ranka. Apie architektūrą kalbėjo godžiai ir aistringai. Pagavusi įdomią temą ji buvo nesustabdoma. Elia Zengelis, kadaise supažindinęs mus Barselonoje, pašnabždėjo – tik nebandyk Zahos stabdyti, tada išgirsi iš jos maksimumą. Ir tas maksimumas buvo išgirstas…“, – prisimena architektas Audrys Karalius.
Anot jo, Zaha pasakojo, jog iki Barselonos (Mies van der Rohe apdovanojimas 2003) “darė viską, ką tik užsakydavo“: apartamentų ir viešbučių interjerus, dizaino objektus, rūbų ir rankinukų projektus, papuošalus ir pan. Siauruose sluoksniuose ji buvo vertinama ir madinga, bet tikros architektūros užsakymų nebuvo.
„Davidas Chiperfield‘as, pirmininkavęs 2003-iųjų Mies van der Rohe apdovanojimo komisijai, sakė, jog suvokdamas, kad dideliam architektūros talentui atsiskleisti yra būtina didelė architektūra, paragino komisijos narius balsuoti už Zahą. Jis bijojo, kad Zaha gali perdegti – jai tuomet jau buvo virš 50. Ir sprendimas pasiteisino. Po Barselonos Z.Hadid šauna aukštyn: apipilama ir solidžiais architektūriniais apdovanojimais, ir tarptautiniais užsakymais. Pasaulis galų gale gavo progą plačiai pasidžiaugti vitališka Zahos Hadid architektūra, kurioje pinasi rafinuotas rytietiškas įmantrumas ir europietiška formos estetika bei precizika,” – sakė portalui A.Karalius
NUSKYNĖ PRESTIŽIŠKIAUSIUS APDOVANOJIMUS
Z.Hadid yra laimėjusi daugybę architektūros konkursų bei prestižinių architektūros apdovanojimų. Ji – pirma moteris, apdovanota architektūros Nobeliu – Pritzkerio – premija. Architektė taip pat laimėjo Mies van der Rohe premija, 2 kartus apdovanota prestižiniu Stirlingo apdovanojimu – už Romos šiuolaikinio meno muziejų MAXXI ir Evelyn Grace akademiją Londone. Karališkoji britų architektų sąjunga (RIBA) jai ką tik buvo įteikusi 2016 metų Aukso medalį. „Dalis architektūrinio darbo yra pasiekti, jog žmonės gerai jaustųsi erdvėse, kuriose gyvena, eina į mokyklą ar dirba – todėl mes turime būti pasiryžę kelti standartus. Gyvenamieji, lavinimo ir kiti gyvybiškai svarbūs pastatai visada rėmėsi minimalaus egzistavimo koncepcija – tai ne tas atvejis šiandien. Architektai dabar turi įgūdžių ir priemonių spręsti šiuos svarbius klausimus“ – atsiimdama Aukso medalį sakė Z.Hadid. Ji buvo pirmoji moteris, nusipelniusi ir šio aukšto RIBA įvertinimo. Anglijos karalienė už nuopelnus architektūrai jai yra suteikusi Damos titulą.
Architektė Z.Hadid kartą lankėsi ir Lietuvoje – 2008 metais ji laimėjo Vilniaus Ermitažo-Guggenheimo muziejaus architektūros idėjų konkursą. Vis dėlto statyti šį muziejų Neries krantinėje sostinė nesiryžo.Antro karto, deja, jau nebebus niekada…
