ARCHITEKTŪRINIS LAIMĖS INDEKSAS://NEPRIKLAUSOMA LIETUVA 1990 – 2015

Didelio dėmesio architektūrai Aplinkos ministerija niekada nerodė. Išskyrus tuos retus proginius atvejus, kai prireikdavo kažkaip vizualizuoti „nuveiktus darbus“, „europinį kursą“ ir „nuolatinį rūpestį“. Todėl naujas Aplinkos ministerijos jutūbinis projektas neturėtų palikti abejingų ir nusisukusių. Kad ir dėl garso takelio…

Jo nėra…! Ir šis konceptualus sugrįžimas į nebyliojo filmo laikus, esu tikras, nėra atsitiktinis – niekas netrukdo susikoncentruoti ir visą dėmesį skirti esmei – nacionalinei lietuvio architektūrai. Iškalbinga tyla motiniškai gaubia sakralų procesą, kol ekrane lėtai juda rinktiniai architektūriniai kadrai. Net nepastebėsite – nuostabios 25 minutės pralėks it viena…

Filma Lietuvos nepriklausomybės architektūra 1990 – 2015 transliuojasi nuo sausio 26-tosios ir iki šiol yra peržiūrėta vos 573 kartus, todėl kiekvienas, norintis pažinti gimtojo krašto architektūrinį grožį 25-erių metų laisvamaniškoje distancijoje, neabejotinai pasinaudos savišvietos seansu. Ne veltui Aplinkos ministerija transliuoja filmą Youtube‘s Švietimo kategorijoje.

Pirmiausia į architektūrinį žiūrovą prabyla Trečiokas. „Architektūra neabejotinai yra reprezentatyvi, visuomeninę aplinką formuojanti kultūros šaka, apjungianti savyje mokslą, techniką ir meną.“

„Mes pastoviai esame kažkokioje architektūrinėje aplinkoje – gyvename, dirbame, kuriame ir didžiuojamės ja.“

„Pristatome jums ketvirčio amžiaus Nepriklausomos Lietuvos (1990 – 2015) architektūros visuomeninių pastatų kolekciją.“- pakiliai praneša aplinkos ministras.

Aišku, filme yra ir privačių namukų, bet nebūkime pedantai… Pavyzdžiui, mane nudžiugino bent jau du dalykai: kad ministras prakalbą parašė pats ir kad ji nebuvo išversta į anglų kalbą.

Po ministro prabyla logotipai ir mokantys skaityti logotipus turi progą gauti esminį anonsą.

Beje, Trečioko filmas nėra ženklintas, ir visai be reikalo. Manyčiau, kad indeksas N-14 neabejotinai išvaduotų nuo netikėtų sukrėtimų dvasingą ir jautresnę estetiniam poveikiui sielą.

Žinoma, kad mes Lietuvoje per 25-erius metus prisiveisėme aibę radioaktyvios architektūros – naujiena nedidelė. Bet išdykėlis, kuris visą šį zoologijos sodą be profesionalios atrankos susodino į vieną „kolekciją“ ir pakišo Trečiokui „reprezentacinėms reikmėms“,- neabejotinai turi savitą humoro jausmą… Situacijos negelbėja netgi pora dešimčių pakankamai brandžios ir vykusios architektūros opusų, kurie tiesiog paskęsta baubiančioje architektūrinėje polifonijoje.

Todėl pabaigai, pasipedantizuokimės: architektų pavardžių rašyba verta to!

E.Kumavičienė pakeitė E.Klimavičienę. Ž.Lipsius nužudė Ž.Lipskį. S.Maukėnas išstūmė S.Malikėną. K.Pumpaitienė užvertė R.Pumputienę. E.Buišius ištrynė A.Blūšių. K.Kazokas ir G.Kančienė užkasė K.Kajoką ir G.Kančaitę. M.Šenicki ir A.Paliekienė nuvertė M.Šejnickį ir A.Palekienę. E.Riepšys ir K.Tamošietis sunaikino E.Riepšą ir K.Tamošėtį.

Et, bet čia gi tiktai komunalinė reprezentacija – neverta savadarbės butaforijos priimti už tikrą gyvenimą, ar ne, Lietuvos Respublikos aplinkos ministre…?