Juozapas Kamarauskas paliko savitą pėdsaką lietuvių kultūroje. Senas, legendomis apgaubtas, karų ir gaisrų nuniokotas Vilnius dailininko sąmonėje nuo ankstyvos jaunystės žadino šlovingos praeities vaizdus, skatino gilintis į išblaškytus tautos istorijos puslapius. Remdamasis istorinių aprašymų, archeologinių tyrimų ataskaitų studijavimu archyvuose, senųjų graviūrų, piešinių, planų paieškomis bibliotekose, muziejuose, vaizdavo nebeegzistuojančius senosios architektūros paminklus ir jų kompleksus.
DAUGIAUSIA KŪRINIŲ SKIRTI VILNIUI
Birželio 30 dieną (antradienį) 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) įvyks parodos „Senojo Vilniaus vizijos Juozapo Kamarausko akvarelėse“.
Daktaras Jonas Basanavičius 1925 m. rašė, kad iki tų metų J.Kamarauskas parengė 4.000 kūrinių. Pats dailininkas 1945 m. savo gyvenimo aprašyme mini, kad „išbaigtų kompozicijų ir eskizų“ turi apie 5.000. Lietuvos dailės muziejaus archyve saugomame dienoraštyje užregistruoti 1.147 kūriniai, nutapyti ir nupiešti 1885–1943 m. J.Kamarausko darbai yra pasklidę po pasaulį. Išklotinės saugomos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros paveldo centro archyve. Dalis kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame, Trakų istorijos, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų, Vytauto Didžiojo karo muziejuose, privačiose kolekcijose. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma daugiau kaip 500 kompozicijų ir eskizų.
Daugiau kaip pusė kolekcijos kūrinių skirti Vilniui. Tai kruopščiai užfiksuotas Vilniaus kultūrinis paveldas – miesto planai, panoramos, pilys, buvusių sienų vartai, bažnyčios, gatvių pastatai. Kai kurios iš natūros kurtos panoramos pasižymi lengvumu, poetiška nuotaika. Ypač vertingi dokumentalūs Vilniaus miesto planai ir gatvių išklotinės su kruopščiai nužymėtais visuomeninių ir gyvenamųjų namų pastatais, užrašytais senaisiais gatvių pavadinimais. Ankstyvieji J. Kamarausko kūriniai – tai nostalgiški Vilniaus peizažai, kuriuose tiksliai pavaizduoti senieji miesto vartai, bokštai, bažnyčios. Vėlesniuose darbuose tapymo maniera tikroviškesnė, pasižyminti matematiniu tikslumu. Šiuo laikotarpiu dailininkas labiau stengėsi meniškai užfiksuoti išlikusius architektūros paminklus nei rekonstruoti neišlikusiuosius.
Architektas, inžinierius, dailininkas Juozapas Kamarauskas gimė 1874 m. balandžio 29 d. Skauradų kaime (Širvintų vls.) ūkininkų šeimoje. Jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, Centrinėje barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge. Nuo 1910 m. tarnavo Šiaurės vakarų krašto geležinkelių statybos vyriausiojo inžinieriaus biure. Po 1917 m. perversmo J.Kamarauskas buvo paskirtas Peterburgo gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariniu statybos viršininku. 1922 m. grįžęs į Vilnių, dailininkas iki pat 1939-ųjų vertėsi atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijų bažnyčioms ir dvarams, kūrė įvairių statybų projektus, piešė plakatus, buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo Vilniaus miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, banknotus. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, J.Kamarauskas įsidarbino miesto Vyriausiojo inžinieriaus ir architekto valdyboje. 1940 m. savivaldybę pertvarkius į vykdomąjį komitetą, dirbo inžinieriumi-architektu Statybos ir architektūros skyriaus urbanistikos sektoriuje. 1941 m. Vykdomajame komitete surengė pirmąją savo kūrinių parodą. 1944 m. jam buvo pasiūlytos naujos – paminklų apsaugos inspektoriaus – pareigos. J.Kamarauskas rūpinosi Vilniaus senųjų pastatų apsauga ir priežiūra, taip pat fiksavo kitų Lietuvos miestų senosios architektūros būklę. J.Kamarauskas mirė 1946 m. spalio 9 dieną.
Vilniaus paveikslų galerijoje paroda veiks iki rugsėjo 27 dienos.
Parengta pagal Lietuvos dailės muziejaus informaciją.
