APYSTOVOS 1933://MIESTO GYVENAMIEJI NAMAI. PROJEKTAVIMAS

Mūsų miestiečiai yra papratę namus statyti be projekto arba tik su tokiu projektu, koksai reikalingas pridėti prie prašymo statybos leidimui gauti iš miestų valdybų. Dažnai tenka matyti techniškai tiksliai pastatytų trobesių, kurie betgi neturi estetiškos vertės, o yra, kaip prancūzų rašytojas Paul Valery sako, nebylūs, t. y. nieko nesako žmogaus sielai. Dar daugiau, yra biaurios išvaizdos statinių, kurių atsiradimas byloja apie kultūros stoką. Geram gyvenamojo namo projektui sudaryti dar neužtenka turėti technikos žinių ir statybos prityrimo. Reikia turėti dar išlavintą estetišką nujautimą ir gerai pažinti gyvenimą. Meniški architektūros rezultatai pasiekiami dideliu jausmo švelnumu, kuris yra pagrįstas ekonomijos ir organizacijos dėsniais.

STATYBA BE PROJEKTO IR SU PROJEKTU

Gyvenamojo namo savininkas normaliai statosi sau namą vieną kartą gyvenime. Suprantama, kad jis nežino, kokių medžiagų statybai geriau pasirinkti, nežino statybos taisyklių ir konstrukcijoms būtinų reikalavimų bei negali savo namo tinkamai išplanuoti. Todėl, pačiam savininkui statant, dažnai atsitinka, kad statybai pavartojamos blogos rūšies arba visai netinkamos medžiagos, nekalbant apie tai, kad be techniškos priežiūros statomas trobesys gali būti pavojingas pačių jo gyventojų gyvybei. Mūsų miestiečiai yra papratę namus statyti be projekto arba tik su tokiu projektu, koksai reikalingas pridėti prie prašymo statybos leidimui gauti iš miestų valdybų. Būtų dar pakenčiama, jei statant namus būtų tiksliai laikomasi patvirtintų projektų. Tačiau neretai pasitaiko, kad tuose miestuose, kur savivaldybės negali (dėl personalo stokos ar kitų priežasčių) gerai prižiūrėti statomų namų, gerokai nukrypstama nuo patvirtintų projektų.

Kaip ten bebūtų, reikia pasakyti, kad savivaldybės patvirtintas statybos projektas neužtenkamas, nes jis tėra mažo mastelio. Kiekvienam geresniam trobesiui statyti yra reikalingi pakankamai didelio mastelio darbo brėžiniai, o detalės – labai didelio mastelio.

Užsieny kiekvienam statomam trobesiui stengiamasi turėti ko daugiausia darbo brėžinių, pagal kuriuos darbas vykdomas. Praktika parodė, kad, statant be gero projekto ir priežiūros, padaroma daug klaidų, kurias atitaisyti brangiai kaštuoja ir ne visuomet begalima.

Geram gyvenamojo namo projektui sudaryti dar neužtenka turėti technikos žinių ir statybos prityrimo. Reikia turėti dar išlavintą estetišką nujautimą ir gerai pažinti gyvenimą. Mat, statybos technika ir architektūros menas nėra vienas ir tas pats dalykas. Dažnai tenka matyti techniškai tiksliai pastatytų trobesių, kurie betgi neturi estetiškos vertės, o yra, kaip prancūzų rašytojas Paul Valery sako, nebylūs, t. y. nieko nesako žmogaus sielai. Dar daugiau, yra biaurios išvaizdos statinių, kurių atsiradimas byloja apie kultūros stoką. Mes žinome, kad technika nuolat rutulioja savo formas, dažnai jas pakeisdama geresnėmis. Tik meno formos bei harmonijos, betarpiai veikiančios žmogaus sielą, pasilieka net tūkstančius metų.

Architektūra yra pats abstraktiškiausias menas, susijęs su pačia realiausia tikrenybe (technika ir gyvenimu). Statyti reiškia tinkamai disponuoti vieta ir ruimu ir tinkamai (techniškai ir ekonomiškai) pavartoti medžiagas bei konstrukcijas. Aišku, kad diletantas to padaryti negali.

Meniški architektūros rezultatai pasiekiami dideliu jausmo švelnumu, kuris yra pagrįstas ekonomijos ir organizacijos dėsniais. Tiems rezultatams be galo svarbu, kad statybos darbai būtų atliekami švariai ir tiksliai. O tai padaryti tegali tik prityrę, kvalifikuoti ir jaučią už savo darbą atsakomybę amatininkai. Nors ir geriausią projektą vykdydami, blogi amatininkai gali pagadinti arba žymiai sumažinti estetinę ir materialinę statinio vertę. Kvalifikuotas amatininkas yra toks, kuris ne tik teoretikai pasiruošęs, bet ir turi gerą, ilgametę praktiką. Todėl namų savininkus tenka perspėti neimti nepasiklausus nežinomų ateinančių siūlytis amatininkų, kurie giriasi viską moką, o iš tikrųjų, labai maža arba nieko.

Geriau imti greit ir tiksliai dirbančius kvalifikuotus amatininkus, nors jiems už darbo vienetą tektų ir brangiau sumokėti. Nuo blogų amatininkų namų savininkams tenka neretai nukentėti ne tik dėl to, kad jie blogai atlieka pasiimtą darbą, daug medžiagos sugadindami, bet ir, gavę medžiagai užpirkti, dažnai daugiau nebepasirodo. Amatininkų darbus tegali tiksliai kontroliuoti tik specialistas.

Kadangi Lietuvos, palyginti su kitų šalių, architektų atlyginimas yra labai mažas, todėl būtų stačiai neišmintinga, jei norintieji gyvenamuosius namus statyti nesinaudotų architektų patarnavimais.

Ištraukos iš knygos „Miesto gyvenamieji namai“, Vladas Švipas, architektas (kalba netaisyta). Kaunas, 1933 (iš Audriaus Ambraso archyvo).

LIETUVOS ARCHITEKTŲ SĄJUNGOS 90-MEČIUI SKIRTA