ŠIAURĖS ŠVIESA// IŠLIKIMO ARCHITEKTŪRA ANT UŽŠALUSIO EŽERO NORVEGIJOS UŽPOLIARĖJE

Ribinės būsenos apvalo arba pražudo. Stichijos nesupranta juokų ir neatleidžia arogancijos.  Šiaurė – viena tų galingų stichijų, kurių neįmanoma adekvačiai suvokti, pajusti ir įvertinti, mojuojant vien distanciniu TV pulteliu. Guoda Bardauskaitė (nuotraukoje), studijuojanti Lundo universitete (Švedija) Tvariosios urbanistikos magistratūroje, pasiryžo pajusti Šiaurės esmę „iš vidaus“. Ji ką tik grįžo iš architektūrinės ekspedicijos Norvegijos Šiaurėje „Klajoklių miestas / Šiaurės pašvaistės observatorija“, vadovaujamos suomių architekto Marco Casagrande. Ji turi ką pasakyti:

Labai apsidžiaugiau, kai gavau pasiūlymą suburti grupę bendraminčių ir dalyvauti kiek įtartinoje, bet labai intriguojančioje ekspedicijoje „Klajoklių miestas / Šiaurės pašvaistės observatorija“ (Nomad City / Aurora Observatory). Kodėl įtartina? Ir dėl atsitiktinio pakvietimo, ir dėl esminės informacijos trūkumo, ir dėl gresiančio šalčio. Dėl nenuspėjamo organizatoriaus taip pat. Laukinėmis anarchistinėmis idėjomis garsėjantis suomių architektas Marco Casagrande sumanė naują iššūkį studentams: per dvi savaites kalnuose už poliarinio rato, pastatyti klajokliams miestelį ant užšalusio Røssvatnet ežero.

Pradedantiesiems nomadams pasiūlyta nusiteikti natūraliam šalčiui, vėjui ir pūgoms, nes, anot Marco, „išlikimas – tai pirmasis žingsnis atrandant tikrąjį grožį“…

NOMADAI IŠ 5 UNIVERSITETŲ, 4 ŽEMYNŲ, 16 VALSTYBIŲ

Gal dėl to, jog teiginys „IŠ TIKRŲJŲ grožį galima pajusti tik priartėjus prie mirties“, pateko į oficialų renginio aprašymą, o gal todėl, kad Lundo universiteto Tvariosios urbanistikos kurse daugumą studentų sudaro žmonės iš šiltųjų kraštų, surinkti norinčiųjų grupę nebuvo lengva. Be manęs, į žygį patraukti pasiryžo tik dvi merginos (kaip ir buvo galima tikėtis, kanadietės).

Galų gale mes – trys urbanistės, septyni gamtos meno studentai iš Helsinkio Aalto universiteto, keturi šalčio neišsigandę architektūros studentai iš Madrido bei vokiečių menininkų pora – sudarėme šešiolikos nomadų grupę, kurioje skirtingų tautybių (įskaičiuojant ir dvigubas) buvo tiek pat, kiek ir žmonių.

Nereikia nei sakyti, kad pažintis su tokia įvairove asmenybių buvo ne ką mažiau įspūdinga ir įkvepianti nei mus supusi svaiginanti Norvegijos gamta. Charizmos nestokojo ir patys dirbtuvių sumanytojai bei vadovai: Marco, sprogstantis suomiško ir itališko kraujo mišinys, subrandintas Laplandijoje, bei jo bendražygis norvegų architektas Hans-Petter Bjørnådal, – šiaurietiškas ramybės ir taikos įsikūnijimas, nuolankiai leidęs mums šturmuoti jo šeimos namus visais kritiniais išlikimo momentais.

Jiems gelbėjo visur kartu keliaujanti ir architektūrines intervencijas dokumentuojanti pozityvioji Marco žmona Nikita iš Taivano bei nagingasis čekas Janas. Ne mažiau svarbūs šioje istorijoje ir norvegai ūkininkai Siri ir Knutas, geraširdiškai priglaudę visą nomadų būrį savo įspūdingoje eko-sodyboje ir netgi maitinę mus duona, žuvimi bei ožkų pieno sūriais…

PIRTIS – TIKRIAUSIAS CIVILIZACIJOS INDIKATORIUS

Staiga išmainius jaukią monitoriaus šviesą į šiaurės pašvaistę, o universiteto parketą pakeitus puriu, giliu sniegu, prasidėjo nuotykių kupina, gana siurrealistinė dešimties dienų odisėja. Tikslas, kalbėjo Marco, draugiškai pilstydamas suomišką degtinę, – pastatyti nomadų miestą. Svarbiausi miesto pastatai – observatorija Aurora Borealis ir, žinoma, sauna (nes, kaip buvo paaiškinta, žmogus be pirties – tik eilinis primatas).

Be šių bendruomenei skirtų pastatų, prie kurių statybos kiekvienas turėjome prisidėti, taip pat reikėjo suprojektuoti ir įgyvendinti individualius arba grupinius projektus – mobilias pastoges, skirtas poledinei žūklei ir nakvynei, iliustruojančias kiekvieno mūsų santykį su supančia gamta bei klajokliška samių kultūra.

LOW-TECH TIKROVĖ

Nuo pat užuomazgų dirbtuvių procesas buvo spontaniškas ir intuityvus. Neskaitant Aalto universiteto studentų, visi kiti atvykėliai buvo gana atsitiktiniai – niekas tiksliai nežinojo kur traukia, ką ten sutiks, ką, iš ko ir kaip ten konstruos. Galų gale, – ką valgys ir kur miegos. Laimei, visi labai greitai įsijautė į klajoklių vaidmenį ir niekas neverkšleno ir nesiskundė. Netgi internetas bei mobilusis ryšys (kurių, suprantama, nebuvo) prarado savo svarbą – visi gyveno kitoje realybėje arba – tikrojoje realybėje, kaip pasakytų Marco.

Mums rūpėjo pastatyti miestelį, o be to buvo nemažiau svarbu, kad kojos būtų šiltos ir sausos, kad užtektų medienos laužui, kad būtų žuvies vakarienei.

Užteko vos kelių dienų ir nutolome nuo bet kokių civilizuotame pasaulyje galiojančių normų: vaikščiojome apsivynioję kojas šiukšlių maišais, rymojome prie ekečių, o kelyje numuštą arktinę žąsį džiugiai pasitikome kaip potencialiai pagerintą vakarienę.

MAŽIAU ESKIZŲ – DAUGIAU DARBŲ !

Pamainomis dirbdami prie saunos, netrukus visi pradėjo eskizuoti ir „savo“ klajokliško būsto idėjas. Marco pasitraukė ant ežero meditacijai su meškere. Beje, kiekvienas galėjo rasti jį, o šalia – papildomą kėdutę šalia eketės, kad esant norui galėtų padiskutuoti apie savo projektą.

Tiesa, diskusijų daug nebuvo ir jos netruko ilgai. Marco mus drąsino greičiau imtis savo idėjų realizavimo ir tik šypsojosi, kai kalbėjom apie įgyvendinimo detales. Smulkmenomis jis nesidomėjo… Projektuodamas tokiomis sąlygomis, negali visko žinoti iš anksto. Reikia pradėti statyti – tik tada viską atrasi. Marco: „pradėk jau rytoj, tuomet viską ir pamatysim… Ir kaip evoliucionuos, keisis pradinė mintis, ir ar užteks ryžto bei jėgų padaryti tai, apie ką taip smagu bei lengva kalbėti prieš iškeičiant pieštuką į pjūklą“.

Galiausiai kiekvienas ėmėsi savo projekto realizavimo.

Susiformavo kelios grupės – tie, kurie statė iš ledo ar kitų vietinių medžiagų, priėmę gamtos iššūkius ir dienas leidę tiesiog ant ledo. Kiti (daugiausia architektai) plušo garaže ir džiaugėsi elektrinių prietaisų teikiamais privalumais. Tretieji, pasidavė po pirmųjų dienų šaltyje ir pynė mezgė visokiausius kokonus tiesiog savo kambariuose.

Įkvėpimo netrūko – jo buvo galima semtis iš samiškų knygų, pokalbių su vietiniais ar iš vakarais Marco pasakojamų istorijų apie Šiaurės klajoklių gyvenimą. Vis dėlto, kaip ir buvo galima numanyti, mūsų idėjas ir projektų eigą labiausiai įtakojo ne diskusijos ir ne knygos, bet gamta. Ji mūsų nelepino: po pirmų poros saulėtų dienų pradėjo drėbti sniegą, o vėliau, kiek atšilus, prasidėjo bjauri šlapdriba, besimainanti su kruša ir lydima galingo vėjo.

Kuo labiau bjuro oras, tuo daugiau reikėjo pastangų nepalūžti ir išlaikyti gerą nuotaiką.

Viskas truko ilgiau nei buvo galima numatyti ir reikalavo daugiau jėgų. Dėl pradėjusio tirpti viršutinio ledo sluoksnio, vien nutempti sauną ant ežero prireikė kone visos dienos. Po nesėkmingo bandymo įtikinti šalia besisukinėjusį sraigtasparnio pilotą oru nuskraidinti mūsų tvarinį į jam skirtą vietą (jau vaizdavomės, kaip plosime rankomis, saunai grakščiai nusileidžiant tiesiai į nomadų miestelio vidurį atidarymo šventės metu), galiausiai teko pasikliauti Marco visureigiu bei kolektyvine raumenų jėga. Kai pagaliau ir sauna, ir observatorijos konstrukcija atsidūrė ten, kur reikėjo, visi pasijutome tikrais nugalėtojais.

PASIDARYK PATS ARBA SAMIŲ MOKYMO METODAI

Bjūrant orui, Marco nuotaika priešingai – tik kilo. Vorkšopas darėsi vis labiau ir labiau panašus į išgyvenimo mokyklą.

Anot jo, darbas sudėtingomis sąlygomis ir primityviais įrankiais turėtų būti kiekvieno architekto išsilavinimo pamatas. Jokios paskaitos neatstoja to, ką išgyveni realizuodamas savo paties kūrinį. Tai neturi būti lengva ir paprasta!!! (šauktukai – redaktoriaus)

Nepaisant stipriai jaučiamo moralinio palaikymo bei vienos kitos pastabos koncepcijos stadijoje, Marco akivaizdžiai vengė kištis į mūsų projektus. Netgi stebėdamas studentus, sunkiai keliančius savo kūrinį į visureigio priekabą, jis atsainiai laikėsi dešimties metrų atstumu ir neištarė nei žodžio. Leido patiems viską sudėlioti ir sumąstyti, kokiu būdu patikimai pritvirtinti, kad architektūrinė brangenybė saugiai nukeliautų iki ežero.

Stebėdama tokį Marco elgesį, prisiminiau kažkada girdėjusi, jog klajokliai samiai savo vaikus auklėdavo iš atstumo, leisdami jiems patiems atrasti gamtoje tykančius pavojus. Matyt, dėl to ir Laplandijoje augusiam Marco tėvai nedrausdavo leistis į ilgas keliones po mišką kartu su vietiniais medžiotojais. Ko gero, įvertinęs tai, kaip geriausią gyvenimo mokyklą, panašius metodus jis taiko ir studentams. Pasak jo, „jei 70 procentų studentų išgyvena, tai vorkšopaslaikomas pavykusiu…“. Dizainas bei daug kitų „aktualių“ dalykų tampa tiesiog nebesvarbūs išlikimo akivaizdoje.

ATOMAZGA PLANUOTA, BET NETIKĖTA

Teisybės dėlei reikia paminėti, jog, nepaisant aprašytų sunkumų, kai kurie dalykai ėjosi lengviau, nei buvo galima tikėtis. Visiems nesklandumams ir gamtos išdaigoms tikra atsvara buvo neįtikėtinai šilti, smalsūs ir dosnūs vietiniai Hattfjelldal miestelio žmonės, rėmę mus medžiagomis, mokę žvejoti, suteikę pastogę, skolinę įrankius ir sekę darbų procesą vietiniame laikraštyje.

Mus globoję ūkininkai suorganizavo susitikimą su vietine bendruomene, kurio metu kiekvienas galėjome pristatyt savo projektą, paprašyt vienokios ar kitokios pagalbos, paklaust rūpimų klausimų. Tie patys ūkininkai stropiai siuntinėjo kvietimus į nomadų miesto oficialų atidarymą, ir galiausiai mums buvo pranešta, kad jame tikimasi sulaukti iki dviejų šimtų svečių, įskaitant miestelio merą, kuris pageidauja perkirpti juostą…

Mūsų nelaimei, oficialių atidarymo iškilmių dieną gamta, rodos, darė viską, kad pagaliau nusispjautume į šitą beprotišką idėją ir neklampoję pažliugusio ežero ledo, eitume kur prie židinio.

Išversti iš lovų penktą ryto, iki kelių braidėme vandenyje, kad, lietui lyjant, skubiai užbaigtume savo projektus. Negana to, baisus vėjas išgriovė iš šakų supintą gigantišką lizdą primenančio statinio, skambiai vadinto observatorija, sieną, likus vos valandai iki atidarymo pradžios. Nesuvokiamo stebuklo (o gal tiesiog neįtikėtinų valios pastangų) dėka, konstrukcija, statyta kelias dienas, buvo iš naujo suręsta per valandą.

Nors nomadai netgi kritiniais momentais sugebėjo išlaikyt neblogą ūpą, vis dėlto tarpusavy kartas nuo karto pasikeisdavom replikomis, jog tai, ką darome, yra tikra beprotybė ir naivu tikėtis, kad žadėtieji du šimtai žmonių imtų ir išnirtų iš už kalvos pačiu blogiausiu įmanomu oru, pačioje keisčiausioje vietoje, patį penktadienio vidurdienį…

Bet mes klydome.

Na, gal ne du šimtai, gal šimtas, o gal mažiau… bet staiga pradėjo rinktis žmonės. Su sniegomobiliais, slidėmis, su vaikais iki juosmens besimurkdančiais vandeny, o svarbiausia – su neįtikėtinai gera nuotaika.

Šamanė iš Grenlandijos, mušdama apeiginį būgną, subūrė visus aplink pakylą, kur Marco, besigalynėdamas su vis dar nenurimusiu vėju, rėkte išrėkė savo kalbą. Vietinė mergaitė sudainavo tradicinį samių joiką. Kiekvienas mūsų, staiga užmiršę šaltį bei įgavę naujų jėgų šypsenoms išspausti, gavom progą užsilipt ant laiptelio ir pranešti, kas esame ir iš kur atvykome.

Miesto merui vietoje juostelės kirpimo buvo pasiūlyta išgręžti eketę ir, palydėjus šiuos formalumus plojimais, visi puolė vaišintis dosniai Knuto ir Siri dalijama karšta žuviene…

Galiausiai šį keistą, spontanišką ir staigmenų kupiną procesą vainikavo du slidininkai, ilgame žygyje iš Norvegijos pietų į šiaurę atsitiktinai atsidūrę tinkamu laiku tinkamoje vietoje, ir atidarymo vakarą pavertę mūsų sauną savo nakvynės stotele. Nomadų miestelis sulaukė pirmų tikrų gyventojų…

GERA ARCHITEKTŪRA – GAMTOJE IŠTIRPSTANTI ARCHITEKTŪRA

Ilgai mąsčiau, kaip vertinti ekspedicijoje vyravusį chaosą ir ne ypač blizgantį galutinį rezultatą. Po tokio nenuoseklaus, nenuspėjamo, beveik nevaldomo ir iš esmės nuo gamtos sąlygų priklausiusio proceso, nieko nuostabaus, kad nomadų miestelis galiausiai atrodė kaip visiškai neplanuotas atsitiktinių formų kratinys, kažkuo primenantis griuvėsius.

Bet ar galima norėti, kad išlikimo vorkšopas būtų tvarkingai suorganizuotas?

Anot Marco Casagrande filosofijos, griuvėsiai – irgi pozityvas. Tai stadija, kai žmogaus kūrinys tampa gamtos dalimi. Netgi žinią, jog iki atidarymo beveik ištirpo vieno iš studentų pastatytas ledinis sarkofagas, architektas sutiko su džiaugsmu ir pripažino, kad jam mieliausi tie darbai, kurie gamtoje galiausiai nepalieka jokio pėdsako.

Nors būtų galima kritikuoti nesuderintą darbų mastelio ir formų įvairovę, reikia pripažinti, kad studentų projektai, kaip ir buvo norėta, galiausiai puikiai atspindėjo jų ryžtą, pastangas ir santykį su ne itin draugiškomis gamtinėmis sąlygomis. Vieniems užteko jėgų pasistatyti dviejų aukštų pastogę, dydžiu primenančią sodo namelį, ir netgi joje praleisti naktį. Kiti, didžiąją dalį laiko pratūnoję savo kambarėliuose, apsiribojo paskutinės nakties mezginiais, kuriuos nupūtė vėjas.

Ar tai blogai? Juk visi, kas norėjo, turėjo progą įsiklausyti ir pajusti, ką mums norėjo parodyti Šiaurė ir Marco, ir nors neilgam, bet visu kūnu pasinerti į tai, ką jis vadina „tikrąja realybe“.

Beje, sklinda gandai, jog kitą žiemą planuojamas sniegomobilių armijos žygis iš Mo i Ranos miestelio į Murmanską, pakeliui atakuojant nieko neįtariančius miestus pozityviomis architektūrinėmis intervencijomis…

Nuotraukų autoriai: Greg Eeman, Guoda Bardauskaitė, Valmar Valdmann, Sandra Hoffmann, Suzanne van Niekerk, Ketil Born, Harri Piispanen, Lilo Rosita, Nikita Wu.