DAKTARĖ IR ARCHITEKTAS//DRAMATIŠKA L.MIES VAN DER ROHE VILOS ISTORIJA

Šią savaitę, kai minimas vieno iš moderniosios architektūros pionierių Liudviko mies van der Rohe (1886 – 1969) gimtadienis, būtų nuodėmė neprisiminti vokiečių didmeistrio, suteikusio architektūrai konstruktyvinį-funkcinį grynumą, erdvinę laisvę ir neįsipareigojimą patikti miesčionims. Kukliam dialogui su „Myso“ (profesinis Liudviko Mies van der Rohe trumpinys) gerbėju Gintaru Balčyčiu netikėtai išaugus uždarų patalpų formatą, portalo PILOTAS.LT redakcija su malonumu pateikia proginį architekto ekskursą platesnei auditorijai.

Farnsworth House (angl. Farnsworthaitės namas) – randame bet kuriame modernių laikų architektūros vadovėlyje. Tikrai buvo verta jį aplankyti, sukariant 100 km nuo Čikagos. Dabar name fondas-muziejus, todėl atvykstant reikalinga išankstinė rezervacija. Buvome ten pirmieji užregistruoti architektūros turistai iš Lietuvos.

DAKTARĖ SUTEIKIA ARCHITEKTUI ŠANSĄ

Kaip žinia, Liudvikas Mies van der Rohe karui baigiantis pasitraukė iš Vokietijos ir įsikūrė Čikagoje. 1945-aisiais dar mažai Amerikoje žinomas 59 metų architektas kviestinių pietų metu sutiko inteligentišką, nepriklausomą ir moderniu menu besidominčią damą – žymią 42-ejų Čikagos daktarę Edith Farnsworth. Paaiškėjo, kad ji valdo nedidelį, bet labai gražų žemės sklypą netoli Čikagos, prie Fox upės, kur norėtų pasistatyti vasarnamį. Pasidomėjo ar architekto biurui tai būtu įdomu.

Kaip teigia kritikai, „Mysui“ tai buvo idealus užsakymas, nes po 1928-ųjų Barselonos paviljono jis neturėjo galimybės plėtoti savo „grynosios“ koncepcijos. Vienišos emancipuotos damos svajonė pasistatyti išskirtinį savaitgalio paviljoną „vienam žmogui ir gamtai“ „Myso“ propoguojamai architektūros koncepcijai tiko idealiai.

ARCHITEKTO EUFORIJA ARCHITEKTŪROJE NETELPA

Susitarimas įvyko ir 1947-aisiais vilos maketas jau buvo demonstruojamas Modernaus meno muziejuje Niujorke. 1949-aisiais, po visų derinimo procedūrų, buvo pradėta statyba.

Romantiški autorinės priežiūros vizitai bei glaudus architekto bendradarbiavimas su užsakove baigėsi meilės romanu, kuris tęsėsi kelerius metus. Tačiau namo statyba užsitęsė ir kaštai stipriai išaugo dėl unikalių, tuo laiku eksperimentinių, „Myso“ sumanytų konstrukcijų. Tuo metu už šio nedidelio vasarnamio kainą jau buvo galima pastatyti maždaug 7 dviaukščius tradicinius amerikietiškos šeimos namus.

DAKTARĖ NEPATENKINTA

Kai po įkurtuvių 1953-aisiais „Mysas“ paprašė daktarės apmokėti projektavimo darbų sąmatą (apie 28.000 USD),  ponia Farnsworth nusprendė… pateikti architektui solidų 33.000 USD ieškinį už sąmatą, be saiko viršijančią pradinę sumą bei už netinkamą namo išplanavimą. Daktarė teigė, kad ji nepailsi „vieno kambario stiklinėje dėžėje, apžiūrimoje iš visų pusių kaimynų“.

Vistik galima numanyti, kad tai nebuvo visiška tiesa, nes daktarė ir vėl buvo vieniša, be to po ilgų ginčų ir vokiečių architektas atgavo didžiąją dalį (14.000 USD) honoraro. Nepaisant kritikos architektui, Edita Farnsworth 20 metų kiekvieną savaitgalį leisdavo savo baltojoje rezidencijoje.

ANTAUSIS NUO AMERIKOS KOLEGŲ

Beje, Amerikos architektai ir kritikai taip pat nepraleido progos pakritikuoti Baltosios vilos, teigdami, kad Bauhaus‘as atskleidė savo tikrąjį veidą: šalta ir nuobodi architektūra, sterilios erdvės, nefunkcionalus išplanavimas, nepatogūs baldai. Antai Frank Lloyd Wright, kuris Tarpukariu žavėjosi L.Mies van der Rohe darbais ir net laikė jį draugu, teigė, „kad Internacionalinis stilius, kuris čia buvo įgyvendintas, yra gryniausias totalitarizmas. Apmaudu, kad Bauhaus‘o architektai, kurie bėgo nuo politinio totalitarizmo Vokietijoje, dabar reklamuoja savo nuosavą totalitaristinį meną pas mus Amerikoje…." 

ARCHITEKTUI MIRUS, VILA DAKTARĖS NEBEDŽIUGINA

Kaip ten bebūtų, po „Myso“ mirties, sąlyginai laimingai, o kartais ir dramatiškai (namą buvo užlieję upės Fox potvyniai) 20 metų praleidusi Baltojoje viloje, vis dar vieniša Edita Farnsworth nusprendė ją parduoti. 1971-aisiais vilą nupirko nekilnojamojo turto vystytojas ir modernios architektūros fanatikas lordas Palumbo. Jis papildomai įsigijo ir šalia esančios žemės, kad įsteigtų meno parką. Iki 1997-ųjų lordas Palumbo į patį pastatą investavo daugiau kaip 1 milijoną dolerių jį tvarkydamas ir restauruodamas po potvynių.

Dabar vila priklauso specialiai įsteigtam privačiam fondui, kuris statinį ir žemę 2004-aisiais aukcione įsigijo už 7,5 mln. USD ir stengiasi jį išlaikyti kaip modernios architektūros paminklą.  

Šis statinys neabejotinai yra enciklopedinis moderniosios XX amžiaus architektūros pavyzdys, įtvirtinęs L.Mies van der Rohe atrastus pastatų planavimo principus: maksimaliai išlaisvinta erdvė, atvirumas aplinkai, funkcionalumas.

Čia, kaip niekur kitur, įsitikini – Liudvikas Mies van der Rohe buvo absoliučiai teisus: "Less is More"…