ARCHITEKTŲ SŪKURYS//LIEPOS 1-OSIOS EPICENTRAS SUDREBINO KAUNO „ŽALGIRIO“ ARENĄ

Kasmet liepos 1-ąją Lietuvos architektai pažymi profesinę šventę. Tarptautinę architektų dieną šiemet daugiau ar mažiau organizuotai šventė Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių architektūros tarnai. Kaip jau įprasta, šventė aktyviausiai vyko ten, kur prieš keliolika metų ji ir buvo pradėta švęsti – Kaune. Liepos 1-osios architektūrinių renginių Laikinojoje sostinėje epicentru šįkart tapo Nemuno saloje baigiama statyti „Žalgirio“ arena, kuri it milžiniškas sūkurys įtraukė ne vien savojo miesto, bet ir sostinės bei Šiaulių architektus. Čia buvo galima pamatyti tiek daugybę metų jos didenybei architektūrai atidavusius senjorus, tiek ir pirmus nedrąsius žingsnius į jos pasaulį žengiančius jaunuosius architektus bei studentus. Ko gero, tai daugiausia Lietuvos architektų vienoje vietoje surinkęs renginys.

Lietuvoje pirmieji liepos 1-ąją prieš 17 metų pažymėti ėmėsi Kauno architektai, taip pagerbdami Tarptautinės architektų sąjungos (UIA) įkūrimą 1948 metais Lozanoje (Šveicarija). Nuo tada tapo įprasta liepos 1-ąją rengti architektūrines parodas, dalintis profesinėmis žiniomis, žaisti futbolą, buriuoti ir kitaip pramogauti. Kauno pradėtą iniciatyvą perėmė ir aktyviai palaikė Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio architektūros broliai bei sesės.

Vis dėlto per visus šiuos metus Kaunas išlaikė šventės lyderio pozicijas, kurias laikas nuo laiko „paklibina“ nebent uostamiesčio architektai. Sostinės architektūros pajėgos dažniausiai vis dar išlieka šventės nuošalyje ar pažymi atskiromis grupelėmis, pavyzdžiui, su burėmis maišydami Europos jūras. Tradicijos nebuvo pažeistos ir šiemet, tik Kauno architektų šventė susilaukė kiek daugiau nei įprasta kolegų iš kitų miestų dėmesio. Beje, Laikinojoje sostinėje šiemet vyko ir studentų architektūros idėjų konkursas S!KON XIV.

PAVELDOSAUGOS PROBLEMOS IŠPROVOKAVO KONFERENCIJĄ

Architektų dienos šventė Kaune prasidėjo itin rimta gaida – Nemuno saloje baigiamoje statyti „Žalgirio“ arenoje surengta aktualia konferencija „Moderni architektūra ir kultūros paveldas“. Beje, Tarptautinė architektų diena – bene pirmas viešas renginys šioje didžiulėje 16.000 ar net 18.000 žiūrovų talpinančioje sporto ir pramogų arenoje. Architektų dienos renginį net galima laikyti neoficialiu „Žalgirio“ arenos atidarymu. Nors įvairiuose pastato kampuose bei aplink ją vyko gana intensyvūs statybos bei tvarkymo darbai, pirmas blynas neprisvilo. PILOTAS.LT žiniomis, nelaimių statybose taip pat pavyko išvengti. Tai gal visai nenuostabu – statybos architektams yra kasdienybė.

Konferencija vyko pirmojo arenos lygio erdvėje su terasa bei vaizdu į žaliuosius Aleksoto šlaitus. Ši liepos 1-osios renginio dalis – tam tikras atsakas į pastaruoju metu šalies paveldosaugoje vykstančius procesus bei visuomenėje itin garsiai ir plačiai nuskambėjusį architekto V.Juozaičio Laisvės alėjoje suprojektuoto stiklinio antstato – vadinamojo stiklainio – atvejį. Architektūros teoretikė J.Kančienė konferencijoje perskaitė pranešimą apie Kauno tarpukario architektūrą, kuriame apžvelgė ne vien teigiamus, bet ir neigiamus to laikmečio projektavimo bei urbanistikos aspektus. Prof. J.Bučas savo pranešime aptarė seno ir naujo problemą paveldotvarkos moksle, teisėje ir praktikoje.

G.Pilipavičienė kalbėjo apie Kauno Naujamiesčio vertybes, savitumą bei kaitą, o architektas G.Balčytis susirinkusiesiems pateikė nemažai seno ir naujo derinių pavyzdžių iš įvairių pasaulio šalių bei juos vaizdžiai nuspalvino savo asmeniniais pastebėjimais, potyriais, vertinimais.

Numatytąją konferencijos programą papildė paveldosaugos specialistės architektės R.Gudienės pranešimas, kuriame specialistė siekė išryškinti absurdiškus dalykus šiuolaikinėje šalies paveldosaugoje bei kitose architektūrą kontroliuojančiose instancijose. Ji siūlė atkreipti dėmesį ir į tai, kad tarp šalies paveldosaugininkų beveik nėra profesionalių architektų, bet yra archeologai ar kitų šiek tiek giminingų šakų specialistai ar net prancūzų kalbos mokytojai. Deja, žadėtosioms diskusijoms laiko taip ir nebeliko.

Vienas konferencijos moderatorių architektas G.Prikockis portalui PILOTAS.LT sakė, kad apie naują architektūrą istorinėje aplinkoje kuo daugiau kalbėtis yra būtina. Pirmiausia – pačiame architektų ceche. Mat architektai iki šiol tam skyrė aiškiai per mažai dėmesio, todėl yra smarkiai praradę savo pozicijas visuomenėje. „Nuo to labiausiai kenčia pati architektūra, o pralaimi visi“, – pažymėjo G.Prikockis, pažadėjęs diskusijas itin aktualia architektūros tema apie seną ir naują tęsti ir toliau.

IŠRINKO METŲ ARCHITEKTŪROS FAVORITUS

Pirmoji Kauno liepos 1-osios renginio dalis neprailgo dar ir dėlto, kad jos metu galėjai ne tik klausytis pranešimų, bet ir aplankyti Kauno krašto architektų darbų parodą, pasižvalgyti po Nemuno slėnį iš terasų ar po pačią „Žalgirio“ areną.

Iškilminga architektų dienos šventės atidarymo ceremonija prasidėjo LAS Kauno skyriaus pirmininko D.Šarakausko sveikinimo kalba. Renginį apsilankymu pagerbė ir Kauno meras R.Mikaitis. Tradiciškai pagerbti ir šiemet švenčiantys garbingus jubiliejus, o taip pat per metus spėję nusipelnyti bei pasižymėti Kauno architektai. Itin garbingus jubiliejus šiemet švenčia: 85 metų – R.Petrauskienė, V.Anfimovienė, R.Modzeliauskas, A.Bielskus, L.Mažeikienė; 80 metų jubiliejų – R.Dringelienė, K.Jasinskas, L.Dringelis; 75 metų jubiliejų – J.Bučas, Z.Danielius, 70 metų – Z.Rinkevičius, L.T. Krivickienė, R.Palys.

Ko gero, ekonominė krizė lėmė, kad didumą parodos-konkurso „Architektūra: Kaunas 2011“ darbų sudarė studentų ekspozicija. Vis dėlto vertų dėmesio architektūros objektų parodoje buvo. Juos išrinko architektų vertinimo komisija – D.Šarakauskas (pirmininkas), G.Vuillardas (Prancūzija), D.Paulauskienė, St.Putvis ir D.Trainauskas. Parodai išskirtinumo suteikė ir netipinės arenoje kuriamo meno centro erdvės.

Geriausiu realizuotu visuomeniniu pastatu šiemet pripažinta Nidos meno kolonija, suprojektuota kauniečių architektų A.Kančo, T.Petreikio, G.Kančaitės, T.Kučinsko.

Geriausio gyvenamojo namo nominacijoje diplomu apdovanoti architektai G.Natkevičius ir M.Mickevičius, Braškių gatvelėje suprojektavę trapią Žaliakalnio dvasią iš pažiūros atitinkantį namą.

Vertinimo komisijos sprendimu, geriausiu pastatu istorinėje aplinkoje pripažintas Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus galerijos naujasis stiklinis priestatas (architektai G.Janulytė-Bernotienė, L.Bulakienė, G.Zykuvienė ir E.Klinavičius).

Geriausiu metų projektu paskelbtas socialinis projektas – virtualios kūrybinės dirbtuvės „Kauno biblioteka“, pernai surengtos Kauno architektūriniame gyvenime jau spėjusios ir anksčiau pasižymėti asociacijos „Architektūros parkas“ (arch. L.Avyžius, A.Andriuškaitienė, A.Gabrys ir V.Tamošiūnas).

Geriausias studentų darbas – VDA KDF bakalaurų I.Baršauskaitės, E.Sokolovo ir M.Naujokaitytės Karmėlavos oro uosto plėtra (darbo vadovai J.Juozaitienė ir T.Kuleša). Architektas S.Mikalauskas su konstruktore J.Dobrovolskyte parodos-konkurso „Architektūra: Kaunas 2011“ diplomu apdovanoti už medinės architektūros puoselėjimą Aristavėlės dvare, Kidulių bažnyčioje, Antanavos koplyčioje, Degučių bažnyčioje.

Taip pat buvo įteiktos ir 2 specialios nominacijos – Kauno „Žalgirio“ arenos saugumą „garantavęs“ Kauno Hidroelektrinės rekonstrukcijos architektas A.P.Steponavičius gavo diplomą „Už optimizmą“, o tuščią planšetą su užrašu „Architektų sąjunga“ parodai-konkursui pateikęs architektas D.Čiuta – diplomą „Už pesimizmą“.

Šią renginio dalį užbaigė architektas L.Tuleikis, pasidalinęs dar neišblėsusiais įspūdžiais iš Tokijuje neseniai įvykusio architektūrinio renginio „Rytai-Rytai III“, kuriame dalyvavo lietuvių architektų grupė.

„ŽALGIRIO“ ARENA SUKVIETĖ PER 900 ARCHITEKTŪROS SIRGALIŲ

Svarbiu Kauno architektų dienos šventės akcentu šįkart tapo „Žalgirio“ arenos apžiūra. Būtent ji daugeliui architektų šiemet tapo svarbiausiu akstinu atsitraukti nuo darbų ir apsilankyti Kauno liepos 1-osios renginyje, kuris dėl to tapo kone respublikinės reikšmės. Mat ir taip gana gausias Laikinosios sostinės architektūrines pajėgas šiemet nusprendė sustiprinti kolegos iš Šiaulių bei Vilniaus, kurie į Kauną šįkart atvyko organizuotai.

PILOTAS.LT žiniomis, apžiūrėti didžiausią Lietuvos areną bei aplankyti Architektų dienos renginį iš viso panoro per 900 architektų, dizainerių, kitų projektuotojų bei studentų. Beje, įleidžiama buvo griežtai pagal iš anksto sudarytą sąrašą, o svečių trajektorijas viduje bei aplink areną sekė ir kontroliavo budrus personalas.

Dėl saugumo patekti buvo galima toli gražu į nevisas arenos patalpas, tačiau užteko ir tų erdvių į kurias įleido. Daugiausia susižavėjimo šūksnių sklido iš pačios vadinamosios arenos taurės, kurioje galima buvo išbandyti kėdžių minkštumą, salės apžvelgiamumą, pasigrožėti vaizdais didžiausiame Baltijos šalyse informaciniame kube ar net lengvai pasišokėjus įdėti kamuolį į krepšį, kuris vos po 2 mėnesių tikrins geriausių Europos krepšininkų rankos taiklumą.

Apie savo didžiausią ir bene svarbiausią projektą – „Žalgirio“ areną – gausiai susirinkusiems kolegoms savosiomis projektavimo godomis, išgyvenimais, įgyta patirtimi ir požiūriu į „architektūros erotiką“ atvirai dalinosi pats statinio autorius E.Miliūnas, jį projektavęs kartu su architektais A.Bubliu iš Detroito, A.Ramanausku ir konstruktoriumi A.Ražaičiu.

Pasak už šį projektą Kauno garbės piliečio vardo nusipelniusio E.Miliūno, net 380.000 m³ metrų dydžio „Žalgirio“ arenos tūrį mažas architektūros kolektyvas suprojektavo vos per 4 mėnesius. Architekto teigimu, tokį projektą 50 ar 40 žmonių skyrius paprastai projektuoja 4 ar bent jau 2 metus. Galiausiai buvo išleista per 1.000 brėžinių! „Iš pradžių norėjome, kad tai būtų Sidnėjaus operos rūmų lygio architektūrinis kūrinys, tačiau supratome, kad tai utopija ir mes to nepajėgūs padaryti“, – dėstė architektas. E.Miliūnas taip pat pažymėjo svarų projekto bendraautorių indėlį į projektą, ypač – architekto A.Bublio.

Pasak projekto bendraautoriaus architekto A.Ramanausko, projektuotojų kolektyvas „Žalgirio“ areną įsivaizdavo ne kaip statinį, bet kaip viešąją erdvę, kurią renginių metu patys žmonės pripildys nuotaikomis bei emocijomis. Liepos 1-ąją emocijos vyravo išimtinai teigiamos, o E.Miliūno arenos pristatymą tribūnose susėdę cecho broliai palydėjo architektūros sirgalių bangomis, atliktomis artėjančio Europos vyrų krepšinio čempionato dvasioje.

Beje, naujų ar žinomų architektūros objektų lankymas liepos 1-ąją galėtų tapti nauja Kauno architektų šventės tradicija, tuo labiau, kad Kauno architektų namuose nebeliko parodų salės – ji paversta kavine.

ARCHITEKTŪRINĖS DISKUSIJOS NEBLĖSO IKI PARYČIŲ

Linksmoji Kauno architektų šventės dalis įvyko S.Dariaus ir S.Girėno oro uoste – prieš kelerius metus ši vieta savotišką estafetę perėmė iš Pažaislio pievos, kur vyko pirmieji Tarptautinės architektų dienos piknikai ir augo Architektų ąžuolas. Nors žadėtojo plaukimo laivu iš Nemuno salos nebuvo (esą saloje negalėjo prisišvartuoti laivas), tačiau vakarop nustojęs lynoti lietus (lietus, beje, nuolatinis Architektų šventės palydovas, liepos 1-ąją ne ką mažiau prausiantis nei per Joninių šventę) ir šventiškai nurimęs oras tą nedidelę renginio organizatorių nuodėmę atpirko.

Oro uosto pievelėje tvyrojo rami, šeimyniška atmosfera, kurią laikas nuo laiko sutrikdydavo tik oru praburzgiantys lėktuvai. Šventei išsikvėpti neleido grupė „Candee Train“ su savo žaviąja vokaliste bei žmogumi su triko, o taip pat – neseniai prikeltos Laikinosios sostinės markės „Volfas Egelman“ alus. Parodos-konkurso „Architektūra: Kaunas 2011“ laureatus virš Kauno bei jo apylinkių su nemenku vėjeliu paskraidino „Paroc‘o“ oro pajėgos, o bendrovė „Wienerberger“ surengė archfutbolo varžybas, kurios yra tapusios neatskiriama architektų šventės dalimi.

Vietoje tradicinių „Vilkų“ ir „Erelių“ komandų šįkart dėl nepereinamos taurės grūmėsi dvi gana jaunos komandos kodiniais pavadinimais „Dramblio kaulas“ ir „Olandai“. Pradžioje net 2 žaidėjais mažiau turėjusi ir taip „foru“ davusi „Dramblio kaulo“ komanda, vėliau priešininkus įvarčiais lengvai pasivijo ir galiausiai laimėjo slidžiu rezultatu 7:6. Priziniai resursai sušvelnino kietas nugalėtojų širdis, todėl kai kuriems jauniesiems komandos gerbėjams pavyko savas futbolo dievų marškinėlių kolekcijas papildyti pasaulinėje rinkoje retais Lietuvos archfutbolo žvaigždžių egzemplioriais.

Niekas nenorėjo skirstytis net sutemus, todėl įsibėgėjusios architektūrinės diskusijos išplito po įvairiausius miesto bei jo apylinkių kampelius ir tęsėsi iki pat paryčių. Daugiausia šių diskutuotojų pastebėta Kauno Senamiestyje.