SIKON’as pasaulį išvydo dar gūdžiu sovietmečiu, kai architektūros studentus kankino laisvos kūrybos badas ir pasaulinės architektūros ilgesys. Nuo tada SIKON’as pasikartojo dar dvidešimt kartų ir taip tapo gyvuoju architektūrinės bendruomenės paveldu.
| Antrąją vietą nuskynė 4 mergaitės ir jų "Erdvės parazitai" |
Ne viena architektūros studentų karta šį „paveldą“ perėmė su džiaugsmu ir užmoju jį pakeisti, padaryti jį dar geresnį negu 1983-iaisiais, kai SIKON’ą išrado dabar jau architektūros metrais vadinami – Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas ir Audrys Karalius.
Gerų įspūdžių ir tokių pat rezultatų davęs užpernykštis SIKON’as Šiauliuose paskatino ir šiemet idėjų konkursą „išvežti“ iš Vilniaus. Salų dvaras Rokiškio rajone SIKON’o organizatoriams pasirodė vieta, tinkama kurti ir atrasti.
25 SIKON’O METAI
Salų dvaras netoli Kamajų prie Salų (Dviragio) ežero XVI amžiuje priklausė Nesvyžiaus Radviloms. Po Pirmojo pasaulinio karo čia buvo įkurta mergaičių namų ūkio mokykla, po Antrojo pasaulinio – žemės ūkio technikumas. Dviejų aukštų klasikinio stiliaus rūmai dabar gerokai apšepę, todėl prieš keletą metų imtasi dvaro ansamblio restauracijos. Dvare nuolat vyksta įvairių dailės mokyklų plenerai, dvaras nuomojamas šventėms ir pokyliams. SIKON’as čia taip pat nesijautė svetimas.
SIKON’o dalyviai, kaip ir kasmet, atvyko iš visų keturių Lietuvos architektų kalvių – Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Kauno technologijos univesiteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto. Aktyviausiai veikė, kaip ir įprasta, VGTU Architektūros fakulteto studentai. Būtent jame susikūręs Architektūros studentų klubas (ASK) nebe pirmą kartą organizavo kasmetinį (šiemet – 21-ąjį) SIKON’ą. Akademinėms įstaigoms būdinga žmonių kaita veikia ir ASK’o gretas – nuolat keičiasi aktyvistai, tačiau dauguma lyderių užsibūna kelerius metus ir net baigę architektūros studijas negali atsispirti SIKON’o traukai.
IŠSIKALBĖTI APIE ARCHITEKTŪRĄ
pastaruoju metu VGTU Architektūros fakulteto koridoriuose ėmė sklisti kalbos apie poreikį išsikalbėti. ASK’o aktyvistai „užkūrė“ keletą paskaitų-diskusijų, o į jas įtraukė žinomus šiuolaikinės architektūros veikėjus – Rolandą Paleką, Andrę Baldišiūtę, Edgarą Neniškį, vadybininką Eigirdą Žemaitį ir kt. Tokios diskusijos, pavadintos „Archilankomis“, skelbė versijų nesutapimus, kėlė klausimus apie idėjų paieškas, bandė padėti suvokti architektūros kūrybos metodus, socialinius aspektus, galiausiai – iškalbėti visa, kas guli ant širdies kiekvienam architektūros naujokui.
Šių renginių įkvėpti organizatoriai šiemetinio SIKON’o dalyviams uždavė sukurti manifestą erdvei. Pasak jų, „erdvės“ sąvoka kiekvienam atrodo paprasta ir lengvai suvokiama, kol imiesi ją atidžiau analizuoti. Architekto užduotis yra erdvės kūrimas – tą studentams nuolat kartoja dėstytojai ir vyresni kolegos. Bet kas yra erdvė, kaip ją apibrėžti, įvardyti, iliustruoti?.. Daugeliui tai buvo nelabai aišku, todėl šis neaiškumas pasirodė vertas keturių dienų „vorkšopo“.
Tačiau SIKON’o organizatoriai nepaliko dalyvių savarankiškai minkyti šią abstrakčią temą. Į pagalbą pakviesti kitų sričių specialistai pirmąsias dvi dienas dėstė mintis ir skatino diskusiją erdvės tema: kas ji tokia, kaip ją apibrėžė filosofai, fizikai, sociologai, kaip ją supranta nūdienos žmonės, kaip erdvę vaizduoja menininkai, galų gale – kokia yra architektūrinės erdvės sąvoka. Organizatorių teigimu, norėta suformuluoti tam tikrą erdvės apibrėžimą, kuriuo sikonininkai galėtų remtis, eidami architektūriniu keliu.
Paskaitas apie erdvės sampratą skaitė fotografas Raimondas Urbakavičius, VGTU Architektūros fakulteto dėstytojai Audrius Novickas, Eigirdas Žemaitis ir Tomas S.Butkus. Viešoje diskusijoje dalyvavo VU filosofai Nerijus Milerius ir Jūratė Černevičiūtė, VDA menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė.
ARCHITEKTŪRIŠKAI – DAŽNAI LITERATŪRIŠKAI
Nors SIKON’as – architektūrinių idėjų konkursas, pastaraisiais metais jo darbuose pastebimos tendencijos ne visuomet būna architektūrinės. Dažnai pasirenkamos literatūrinės išraiškos priemonės. Todėl esama nemažai darbų, kurie suformuoti tūriškai, tačiau architektūriškai patys savęs nepaaiškina. Stebėtojui, norinčiam suprasti tokių kūrinių tikrąją, autorių suformuluotą prasmę, reikalingas tekstinis paaiškinimas.
Pasak vienos iš SIKON’o organizatorių antrojo kurso VGTU architektūros studentės Sabinos Grincevičiūtės, literatūriškumo organizatoriai nebijojo. Šiame SIKON’e ypač skatinta kalbėti, diskutuoti, mokytis išgirsti, įsiklausyti į save, o į kolegas – ypač. Todėl diskusija paskelbta vienu svarbiausių kūrybos atspirties taškų.
MANIFESTO PRADŽIAMOKSLIS
Salų dvaras šių metų SIKON’ui parinktas neatsitiktinai – organizatoriai norėjo, kad konkurso erdvė būtų skirtinga nuo kasdieniškos miesto atmosferos, kurioje statistinis SIKON’o dalyvis praleidžia daugiausia laiko. Be to, senieji dvarai byloja savuosius architektūrinius kodus, kitokį požiūrį į architektūrą ir erdvės formavimą. Tokiame kultūringame provincijos kampelyje keturių dienų SIKON’as buvo panašus į tikrą architektūrinę stovyklą su visais architektūros studentams būdingais atributais – kinu, muzika, futbolu, maudynėmis ežere ir užsidegimu „architektūrinti“.
„Vorkšopui“, kaip įprasta, būna skirtos lygiai 24 valandos. Dalyviai jas naudoja savo nuožiūra – kas piešia, klauso muzikos, maudosi ar irstosi valtelėmis ežere, įvairiais būdais kontempliuoja aplinką. Visos 24 valandos, skirtos konkursiniam darbui sumeistruoti, negarantuoja gerų rezultatų. SIKON’e svarbus minties naujumas, originalumas, architektūrinės ir apskritai meninės raiškos laisvė. Vertinimo komisija darbuose ieškojo architektūriškumo, originalumo, konceptualumo ir – sikoniškumo. Pastarasis vertinimo kriterijus gana sunkiai apibrėžiamas; geriausia jį apibūdinti pirmaisiais trimis kriterijais, papildytais spontaniškumu ir laisve.
KOMISIJOS NARYS DEZERTYRAVO
SIKON’o vertinimo komisija, atvykusi dieną prieš „finišą“, laiką leido kartu su konkurso dalyviais ir stebėjo kūrybinius procesus. Pasak komisijos narės (vakarykštės sikonininkės) Julijos Kšivickaitės, komisija nerimavo, ar suspės dalyviai padaryti darbus, nes aktyviai diskutuodami, pasinerdami į giliamintiškas filosofijas ir temos daugialypiškumą, jie nepastebėjo, kad senka laikas, skirtas meistrauti.
Vertinimo komisiją sudarė keturi nariai: architektai Šarūnas Kiaunė ir Asta Kiaunienė, Arūnas Liola ir minėtoji J.Kšivickaitė. VGTU Architektūros fakulteto dėstytojui architektui ir poetui Tomui S.Butkui neišlaikė nervai. Jis dezertyravo iš komisijos ir… įsiliejo į eilinių sikondirbių gretas (beje – ne veltui; vėliau pelnė vieną iš prizų).
Tiesa, šių metų SIKON’as papildytas dar viena naujove – savo kūrinius reikėjo pristatyti ir apginti, be to, nebuvo slepiama autorystė. Komisija ir dauguma dalyvių džiaugėsi galimybe geriau suprasti konkursinius darbus, mat dažnai tikroji darbo esmė lieka iki galo nesuprasta.
Buvo atsižvelgta ne tik į vertintojo supratimą, bet ir į autorių suvokimą ir sugebėjimą paaiškinti, ką jie sukūrė. Žinoma, darbų pristatymas dar labiau sustiprina „verbalinį projektavimą“, o kai kada architektūrinę mažakalbystę. Atrodo, kad šiais vartotojiškos visuomenės laikais šou žanras atneša ir bene didžiausius laurus…
SIKON’o „finišą“ pasiekė 25 darbai. Pasirėmusi savais analizės metodais, vertinimo komisija išskyrė 5 grupes ir jų lyderius.
Grupė „Sužinojau, pastebėjau, užfiksavau“ – bene gausiausia. Jai priskirta 10 projektų, kuriems būdingas nuo seno žinomų arba tik dabar autorių atrastų tiesų analizė ir iliustravimas. Šioje grupėje komisija išskyrė du darbus: „SIKON planas“ ir „Space Button“. Pastarajam skirta ir prizinė trečioji vieta.
„Space Button’o“ autoriai – internacionalinė komanda: Algimantas Grigas bei Lina Raginytė ir Intsas Mengelis bei Janis lelejsis iš Latvijos. Projektas pateikia linksmą ir itin patrauklią iliustraciją klaviatūroje ypač dažnai naudojamam tarpo („space“) klavišui. Gamtos fone klaviatūros motyvas įgijo naują prasmę, žyminčią virtualios ir realios erdvės santykį, nustatomą kompiuterio – kaip įrankio tokios erdvės egzistavimui.
„SIKON plano“ autorė Rūta Turčinavičiūtė pateikė „vorkšopo“ darbų išsidėstymo Salų dvaro teritorijoje planą, nes „tai ir yra SIKON’o erdvė“. Su tokiu teiginiu galima ir nesutikti, nes SIKON’o erdvė yra, galbūt ten, kur yra bent vienas sikonininkas (jie, atrodo, per 25 metus pasklidę po visą pasaulį) tačiau toks pareiškimas šiuo atveju buvo gana tikslus, be to, įdomiai pristatytas.
Pasak komisijos, akivaizdu, kad šių darbų autoriai mėgavosi procesu, tik darbams kiek trūko sikoniškumo ir architektūriškumo. Tokio tipo darbų gausu kiekviename SIKON‘e, tačiau šiemet dalyviai buvo skatinami parašyti tam tikrą manifestą erdvei, kuriuo vėliau galėtų remtis. Todėl suprantama, kodėl dauguma ėjo tam tikrų tiesų ir teorijų iliustravimo keliu.
FILOSOFAI NUSIPELNĖ VYNO
Antroji grupė – „Filosofinė mintis“, kuriai priskirti trys projektai. Darbai „Pasirink“ ir „Pasitraukimas“ gimė iš autorių diskurso, patraukusio T.S.Butkų iš komisijos gretų. Interdiscipliniška komanda (Mindaugas Kunevičius, Milda Jusaitė, Tomas S.Butkus, Marius Daugėla, Kristina Petrauskaitė) darbuose išreiškė požiūrį į SIKON’o temą ir galimybę pasirinkti. Vienu atveju – tai pasitraukimas į erdvę, iš kurios gali stebėti pats save, kitu – pasirinkimas, kur ir kuo būti. Pastaroji mintis iliustruota žavingu sijonuotu „karpiu-moterimi“, autobusų stotelėje laukiančiu savojo reiso.
Trečiasis „Filosofinės minties“ grupės darbas (Agnė Kučerenkaitė, Tauras Stalnionis, Sandra Šlepikaitė, Milda Grabauskaitė, Margarita Kaučikaitė) teigė erdvės daugiaelementiškumą, iliustruotą žaismingu videodarbu ir formule: „Tai begalybė dėmenų. Kurių suma – kintanti erdvė“.
Pasak komisijos, šių darbų autoriai architektūros ieško kitur, todėl tokie darbai visuomet sukelia daugiausia diskusijų, mat jie – originalūs, laisvi, tačiau nearchitektūriški. Šiaip ar taip, visi trys apdovanoti specialiais komisijos prizais „In vino veritas“.
Kita grupė – inovatyvesnė, analizavusi fizikinės erdvės tvermės dėsnius ir įvairiai juos iliustravusi. Iš keturių projektų išskirtiniausiais įvardyti du – „Manifestas“ (Matas Cirtautas, Andrius Juodpusis, Justas Ingelevičius, Mindaugas Žemgulys) ir pirmuoju prizu apdovanotas darbas „Sūpynių naikinimas“ (Karolis Kyzikas, Matas Šiupšinskas, Ieva Cicėnaitė).
{phocagallery view=category|categoryid=22|limitstart=0|limitcount=0}
{module Vidinis}
