2007 Nr.9(150) Redaktoriaus stulpelis

Globalizuojamės godžiai ir uoliai. Panyrame į televizines sėkmės istorijas arba skenuojame atsitiktinių didmiesčių paviršius. Arba tempiame į savo gyvenimus madas ir patirtis, kurias, anot žiniasklaidos, yra aprobavęs „visas pasaulis“. Globalizuotoje aplinkoje individo tapatumas tampa sunkiai įmanomas. Miesto tapatumas – taip pat. Laisvą pasirinkimą kurti savo tapatumą ir prisiimti atsakomybę vis dažniau nustelbia konformistinis manevravimas tirštėjančiame interesų lauke.

Vartotojų visuomenė, triuškindama negausias kitaminčių pajėgas, įtvirtina savo taisykles ir papročius visose gyvenimo srityse, taigi ir architektūroje. Iš Lietuvos miestovaizdžių nykstantis kultūrinis matmuo vis labiau užleidžia erdvę intereso ir greitos naudos matmeniui.

Miestai akivaizdžiai mutuoja globalizuotame fone. Trumparegiškas urbanistinis dekonstravimas pagal subjektyvius įnorius ir atsitiktinius prioritetus tampa kasdienybe ir norma. Urbanistinį mąstymą keičia pataikavimas, analizę – spėlionės, kūrybą – aptarnavimas. Urbanistika retai modeliuojama, perspektyvos nekuriamos.

Mūsų urbanistika tiesiog atsitinka. Kaip nuotykis arba kaip avarija vingiuotame kelyje. Kažkas paima sklypą, kažkas nupaišo, kažkas apiformina ir „prastumia“. Belieka tik pastatyti. Jaunutė nacionalinė urbanistika miršta ant vykdytojų rankų, taip ir nespėjusi patirti subalansuotos plėtros saldumo ir humanitarinio konceptualumo džiaugsmų. Vykdytojams neduota galvoti, neduota kurti – tai įsakymus (užsakymus) dalinančiųjų privilegija.

Teisėta tampa svarbiau, nei teisinga, o teisinga tampa visa, už ką sumokėta. Net architektūriniai konkursai, kurie dar ne taip seniai būdavo šventė, kur profesionali diskusija palaistydavo sausoką architektūrinę dirvą, idant sudygtų tikra, ambicinga kūryba, – jie tampa nesusipratimų, skandalų, manipuliavimo fabrikėliais. Atrodo, kad konkursas vis dažniau naudojamas kaip kaukė, su kuria daug patogiau „prasukti“ reikalą, ypač – suderinus veiksmus su viešųjų ryšių artileristais.

Architektūra tampa prabanga. Retų sutapimų reiškiniu – it kamuolinis žaibas. Paradoksas, bet jos laukti, jos ieškoti jau tampa savotiška egzotika. Dėl to verta nukakti šimtus kilometrų. Kad ir iki Šiaulių…

Rašyti komentarą