2007 Nr.8(149) Redaktoriaus stulpelis

Gamtoje taip jau esti – centre visuomet yra tai, kas svarbiausia. Sunkiau pasiekiama, labiau geidžiama, bet ir draudžiama labiau. Centru visuomet labiau rūpinamasi, jį globoja įvairios konvencijos, papročiai ir prietarai. Tačiau jo vis tiek norisi labiausiai ir ta saldi gravitacija anksčiau ar vėliau baigiasi proveržiu.

Rodos, paveldininkai centrines miestų vieteles stropiai užrakina įmantriausiais skaistybės diržais, rodos, savivaldybininkai kiekvieną gatvę ir kvartalą impregnuoja kontraceptiniais reglamentais – o vis tiek narsiausi berneliai kažkaip pasiekia tą išsvajotą viečikę, kad papuoštų ją savo dangoraižių stangrumu, pagerintų kondicionuotų kvadratinių metrų spindesiu…

Atrodo, kad kiekvieno Lietuvos miesto/polio/pilies centre rymo miegančioji gražuolė, kurią pabučiavęs narsuolis taps garsus, turtingas ir amžinas. Nenuostabu, kad Kaune kiekvienas toks sėlina prie miegančios Laisvės alėjos – deja, rūpindamasis ne tiek jos prisikėlimu, kiek savo investicinių aistrų patenkinimu. Net storalūpis „Akropolis“ prikišo savo didelį šnopuojantį veidą arti arti, tačiau vargšė Kauno miegančioji gražuolė, užuot pražydusi dėkingumo šypsena, ėmė beregint senti, prarasti lankytojus ir net makiažinį žavesį.

Vilniškis Gedimino prospektas, prieš kurį laiką stoiškai atlaikęs investicinių pabučiavimų virtinę, spindi ramia, nuobodžia buržuazine prabanga it koks Miunchenas. Lyg iš anksto ruoštųsi į pensiją. Atrodo, tarsi centrinė Vilniaus trajektorija jaustų, kad netoliese noksta už ją jaunesnės, perspektyvesnės, labiau mylimos.

Kosmopolitiškas jaunystės kultas negalėjo nepaliesti ir architektūros. Visa, kas pretenduoja į kokią nors vertę, turi būti atnaujinta, perstatyta, rekonstruota, pagerinta. Žinia, čia Valdovų rūmų neaplenksi, tačiau, tikėkimės, Lizdeikos vėlė supranta humorą ir neįsižeis už kiek tiesmuką geležinio vilko istorijos ekranizaciją.

Tuo tarpu kadaise pusiau šventos Palangos skaistybė – J.Basanavičiaus gatvė – niekaip neatsigauna po plastinės chirurgijos seanso. Ji pasipūtusi it paauglė, apkarstyta turtingo rėmėjo dovanota bižuterija, bet jos ryškiai dažytose akyse nebelikę nieko, kas priverstų atsisukti.

Todėl nesutinku su G.Janulyte-Bernotiene, kad architektūra neturinti lyties. Kartais architektūros lyties požymiai tokie ryškūs, kad kitų požymių tiesiog… nebesimato.

Rašyti komentarą