Žemės aistra žaliuoti kupina tokios raganiškos energijos, kad visokie žmogaus sukurti vienkartinio naudojimo branduoliniai užtaisai greta atrodo it žaislai, it savadarbiai skrabalai špokams gąsdinti. Mes, šiauriečiai, kiekvieną pavasarį turime dusinančią galimybę stebėti, kaip po kiekvienos šiltesnės nakties magiškai veržli žaluma milimetras po milimetro okupuoja prėską ir bespalvį žiemos nudrengtą peizažą.
Laukimas šito dieviško stebuklo yra skaidrus ir maudžiantis sielą – lyg vaikystėje, laukiant grįžtančios iš darbo mamos.
Tai geriausias metas – pavasariškai verdant kraujui, ištraukti į dezinfekuojančią saulės šviesą žiemos prieblandoje nuveiktus projektus ir atsitraukus, neskubant išgirsti savo vidinį balsą. Leisti kalbėti savo vidiniam auditoriui, vidiniam statybos inspektoriui, paveldo ekspertui ir aplinkosaugininkui. Leisti kalbėti savo vidiniam statybų pilotui – galų gale.
Nes ambicingam barbarui, nuožmiam architektūrą užkariauti pasiruošusiam pagoniui nėra kito būdo pasitikrinti žygių išvakarėse savo eiklumo. Savo išradingumo, veržlumo ir drąsos. Savo kondicijų ir konkurencingumo. Juk tinkamai nepasirengęs, gali žūti nuo valkataujančios kritikos strėlės ar paties neįgaliausio derinimo kuokos.
Dabar – geriausias metas ištrūkti iš romėniško išglebimo ir degradacijon stumiančio polinkio pardavinėti savo talentą išsineštinai. Puiki proga išsivaduoti iš įvairių dulkėtų fobijų, kad esą liksiąs nepasitenkinęs užsakovas ar projektą perimsiąs kitas amatininkas.
Geriausias metas pabandyti atpažinti savyje kūrėją yra būtent dabar, stenančios pirmąją žolę žemės akivaizdoje.
