2007 Nr.2(143) Redaktoriaus stulpelis

Šį vasarį kaip reta gausu esmingų tautai architektūrinių, patriotinių uždavinių aktualizavimo ir diskusijų. Iš istorijos užkulisių grįžta lygiai prieš 100 metų Jono Basanavičiaus paskelbta idėja Vilniuje, ant Pamėnkalnio, pastatyti Tautos namus. Kartu grįžta ir klausimas – kaip per tą laiką pasikeitė pati lietuvių tauta ir jos savimonė? Ir ar ji jau subrendusi dideliems nekomerciniams uždaviniams – kad ir statyti „lietuviškąjį G.Pompidou centrą“.

Lukiškių aikštės Vilniuje „vorkšopas“ – ko gero, pirmas ir tikrai sėkmingas bandymas prieš rimtą tarptautinį konkursą tiksliai apibrėžti spręstinas problemas, pasitikrinti kai kurių nuostatų patvarumą, išsiaiškinti prioritetų seką. „Vorkšopo“ katile permaltos, kai kurios tiesos nubluko, kai kurios – išryškėjo. Konservatyvūs, erdvėje centriškai dominuojančių monumentų pasiūlymai santūriai nušvilpti, tuo dar kartą primenant, kad XIX amžiaus viešosios erdvės konstravimo principai nebepopuliarūs.

Architektų, ypač jaunųjų, teigimu, geriausias laisvės kovų įamžinimas – linksmų, gerai nusiteikusių žmonių pilna aikštė. Žinoma, tą nesunku realizuoti pasitelkus kad ir „alaus švenčių“ instrumentus ar holivudinę produkciją dideliuose ekranuose, bet norisi tikėti, jog omeny turėta ne tai. Pati sąvoka „memorialas“, atrodo, daug kam stringa gerklėje įvairiais sovietmečio reliktais. Akivaizdu, kad vengiama šios temos kaip nepažįstamos – juk Lietuvoje tėra vos vienas (paminklas R.Kalantai Kaune) viešojoje erdvėje realizuotas memorialas, gyvenantis greta žmogaus kiekvieną dieną. Turėkime vilties, kad didysis Lukiškių egzaminas mus visus išmokys giliai ir be pompastikos spręsti esmingus uždavinius, nuslopinus architektūrinį narciziškumą ir nenuplaukus urapatriotizmo upe pasroviui.

Kasdieninis gyvenimas ir pagarba protėviams harmoningai suskambės vienoje aikštės erdvėje tik tada, kai tam rasis vietos vienoje širdyje. Vienoje tautoje – sugebančioje nesiskirstyti į konkuruojančius „jaunųjų–senųjų“ ar „patriotų–kosmopolitų“ legionus. Tautoje, gerbiančioje savo šaknis ir degančioje dėl savo ateities siekių – vienodai karštai.

Rašyti komentarą