Jaunosios kartos lietuvių tapytojus atstovaujanti mobili galerija „Gaidys“ pakvietė įvertinti tapybos ir grožio santykius iš šiuolaikinės tapybos perspektyvos. Meno mugės „ArtVilnius‘15“ parodoje „Didis grožis“ tiek atspindimos naujausios figūratyvinės tapybos tendencijos, tiek ir referuojama į jos tradicijas.
TAPYBA IŠGYVENA RENESENSĄ
Pastaraisiais metais tapyba išgyvena savotišką renesansą. Nuolatinės ekspozicijų vietos neturinti galerija „Gaidys“ siekia menininkų kūrybą pristatyti netradicinėse, menininkų kūrybą atskleidžiančiose ir parodos koncepciją papildančiose erdvėse. Ekspozicijos architektūros elementai, primenantys puošnų saloninį interjerą, nurodo tuos laikus, kai neabejota kilnia tapybos misija skleisti didingą grožį ir kelti estetinį susižavėjimą.
Meno mugėje „ArtVilnius‘15“ pristatoma 5 jaunų tapytojų Kristinos Ališauskaitės, Eglės Karpavičiūtės, Gabrielės Šermukšnytės, Auksės Miliukaitės ir Vitos Opolskytės tapybos darbų ekspozicija „Didis grožis“ skirtingais aspektais reflektuoja tapybos istoriją, atveria grožio ir estetikos problematiką šiuolaikiniame mene ir kultūroje apskritai.
E.Karpavičiūtės žvilgsnis į tapybą, jos istoriją – intelektualus ir analitinis. Jos darbų motyvai yra meno kūriniai, menininkai, architektūriniai objektai ir kiti žymūs kultūriniai artefaktai. Pertapydama juos, tapytoja estetizuoja dažnai antiestetines meno formas, abejoja įsitvirtinusiomis nuostatomis apie kūrinio originalumą ir kūrėjo statusą, šiuolaikinių menų hierarchija, pabrėžia meno vertinimo kriterijų priklausomybę nuo visuomenėje ir kultūroje veikiančių galios mechanizmų.
Naudodamą panašią strategiją, savitai tapybos istorija manipuliuoja A.Miliukaitė. Savo kūryboje įvairiai jungdama, sluoksniuodama įvairių laikotarpių paveikslų elementus, perkurdama chrestomatinius kūrinius, ji ieško estetinių ir naratyvinių atradimų. Istoriniai paveikslai tapytojai tampa medžiaga, padedančia atskleisti tapybos kaip medijos galimybes, o kartu ir komentuoja kūrybinių autoritetų tradiciją bei praplečia tradicinio portreto ribas.
TYRINĖJA, IRONIZUOJA, KRITIKUOJA
Diskusija su portreto žanro istorija ir šiandiena ryški ir K.Ališauskaitės tapyboje. Ji atsiriboja nuo tradicinės būtinybės perteikti portretuojamojo individualumą: apibendrinti veidų ir rankų atvaizdai jos paveiksluose atlieka ženklo ar simbolio funkcijas. K.Ališauskaitė naudojasi jais kaip įrankiu tyrinėti platesnes identiteto, žmogaus psichologijos problemas, tapyto atvaizdo psichologinį paveikumą, jo gebėjimą sukelti emocijas. Menininkė savo tapyboje taiko kinematografinę estetiką ir kuria vizualiai įspūdingas ir iškalbingas tapybines metaforas.
G.Šermukšnytės kūrybą inspiruoja populiariosios kultūros mitologija ir estetika. Pasitelkdama glamūrinius masinės kultūros įvaizdžius, menininkė ironizuoja kosmetinį grožį, kritikuoja šiuolaikinės visuomenės besaikį vartojimą ir iš jo kylančias psichozes, bandymus daiktais ir puošmenomis numalšinti vidinę melancholiją.
V.Opolskytės tapyboje jungiasi realių interjerų fragmentai ir fantastiniai elementai. Derinant skirtingus vaizduojamų objektų mastelius, perspektyvos kryptis ir žiūrėjimo taškus, kuriama alogiška iracionali, vizualiai klaidi erdvė. Kompozicijos, viena vertus, priešinasi konvencinėms interjero harmonijos, vizualinio balanso nuostatoms. Kita vertus, kruopščiai ištapyti ornamentinio dekoro intarpai nurodo į nostalgija dvelkiančią tradicinio namų interjero estetiką.
Parengta pagal „ArtVilnius“ informaciją.
