2008 Nr.3 (156) Redaktoriaus stulpelis

Jeigu kadaise didysis Gediminas nebūtų išsiuntęs daugybės komercinių pasiūlymų Vakarų Europos amatininkams ir kitiems smulkiaburžuaziniams ateities architektams, jei nebūtų tuomet dar visai naujame Vilniuje prižadėjęs regioninio rojaus filialo, galbūt drąsiųjų sostinė šiandienos būtų sulaukusi tyli ir ekologiška kaip Kernavė. Galima tik spėlioti, iš kur Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare atsirado tas žydelis, nupiešęs žaižaruojantį Vilniaus bendrąjį planą, tačiau akivaizdu, kad daugianacionalinio, laisvo ir veržlaus miesto koncepcija viduramžių skersvėjuose buvo patvirtinta.

Nors darnioji miestų plėtra tada dar nebuvo išrasta, vietos užteko visiems. Netgi Nasvyčių apdainuotai „žaliajai karūnai“ ir Neries slėnio zigzagui. Jos liko netgi trims žydeliams, kurie po beveik septynių šimtų metų tame slėnyje susiginčys, kieno Guggenheimas gražesnis. Turint omeny, kad kai kurioms tautoms ginčas nuo seno yra tautiškiausia sporto šaka, finalas nebuvo itin malonus akiai, bet nugalėtojas visgi yra, fanfaros yra, mikrofonų kupetos irgi būta.

Gali būti, kad iš tiesų pasaulinių architektūros žurnalų viršelių dama įsriegs į patį Vilniaus vidurį pasaulinio garso muziejų – Guggenheimo ir Ermitažo – filialą. Gali būti, kad ilgainiui jį apspis pasaulinio meno gurmanai ir keliaujantys snobai. Nepaisydami realizacijos rezultato, jį fotografuos minios pasaulinės architektūros kolekcionierių, liaupsins pasaulinio turizmo monitoriai. Tačiau kažkodėl šio pasaulinio įvykio išvakarėse vietiniai aplodismentai daugiau nei santūrūs.

Pasaulis grasosi numindžioti Vilniaus slenkstį, tačiau Gedimino miesto tai nedžiugina. Ilgai deklaruotos tarptautinio metropolio ambicijos kažkur užsimetė, o miestą akivaizdžiai erzina jam svetimas šurmulys, formos ir pavardės. Santūriai skeptiški architektai, ironiškai priešiški menininkai, arogantiškai abejingi verslininkai ir miestelėnai.

Atrodo, kad abstrakti svajonė, besimaterializuodama ir įgaudama kūną, tampa vis labiau abejotina, svetima, įtartina. Ją norisi it kokį politiką sukritikuoti, ieškant paslėptų klastų, arba apkaltinti nekompetencija, klaidingais prioritetais ir skaidrumo stoka. Tą mes mokame. Bet geriausiai mokame nematyti esmės, o visą dėmesį sutelkti į asmenį, pasiūliusį projektą. Idėjos ir asmens sutapatinimas pagal absoliučiai universalų principą „myliu – nemyliu“ tapo labiausiai paplitusiu vertinimo metodu, tarsi atleidžiančiu nuo objektyvios analizės arba argumentais grįstos diskusijos. Draugystė pradeda ir laimi. O kas pralaimi? Visi. Ypač tie, kuriems svarbus optimalus rezultatas.

Rašyti komentarą