Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, Klaipėdoje atidaroma paroda „Antanas Gudaitis. Kompozicijos“. Ši paroda skirta vienam reikšmingiausių ir gyvybingiausių A.Gudaičio kūrybos laikotarpių, trukusiam nuo 1959 m. iki pat menininko mirties 1989-aisiais. Parodoje bus eksponuojama apie 100 kūrinių.
ATSKLEIDŽIA MĄSTYMO KELIĄ
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano Domšaičio galerija (Liepų g. 33, Klaipėda) pakvietė į parodos „Antanas Gudaitis. Kompozicijos“ atidarymą, kuris vyks gegužės 15 dieną (ketvirtadienį) 18 val., atidarymą. Parodos sumanytojai siekia parodyti, kaip vystėsi menininko idėjos – nuo pirminių užrašų, eskizų ir etiudų iki galutinių paveikslų versijų, atkreipiant dėmesį į kiekvieną kūrybos etapą. Lankytojai taip pat galės susipažinti su archyvine medžiaga – Algimanto Kunčiaus fotografijomis ir 16 mm kino juostų įrašais, kuriuose užfiksuotas ne tik pats A.Gudaitis, bet ir jo kasdienė aplinka – namai, dirbtuvė, meno mokykla bei kultūrinis kontekstas. Paroda veiks iki spalio 5 d.
„Mano vienas iš tikslų rengiant šią parodą – atskleisti A.Gudaičio kūrybinio mąstymo kelią, ne tik galutinius kūrinių variantus, o kaip jis iki jų ateidavo, kiek eskizuodavo, kiek darydavo etiudų. Palyginčiau su muzikos kūrinio kūrimu, kai, atrodo, labai nedaug keičiant – tam tikrus ritmus, tam tikras melodijas, motyvus, keičiasi ir forma, ir plastika, ir linija. Galiausiai tas galutinis paveikslas kartais būna net ne toks įdomus kaip tarpiniai variantai, eskizai ar etiudai. Paveikslų kompozicijos asociatyvios, metaforiškos, kupinos alegorijų, jų jokiu būdu negalima tiesmukai suvokti, racionaliai iššifruoti. Figūratyvinė A.Gudaičio kūryba visą laiką buvo laisvos plastikos pobūdžio – tokia, kurią kiekvienas gali interpretuoti pagal savo asmenines patirtis ir išsilavinimą“, – pasakoja parodos kuratorė Algė Gudaitytė.
PATYRĖ ISTORINIŲ IŠBANDYMŲ NAŠTĄ
A.Gudaitis – sudėtingo likimo XX a. lietuvių dailininkas, patyręs visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Jis gimė 1904 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, trumpą nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupacijas, priespaudą. Mirė taip ir nesulaukęs valstybingumo atkūrimo.
1929–1935 m. A.Gudaitis mokėsi Paryžiuje, ten susiformavo jo modernizmo principais grįsta meninė pasaulėžiūra. Pagrindinių kūrybos impulsų sėmėsi iš savo išgyvenimų, buvo atviras įvairiems kultūriniams, politiniams ir gyvenimo įvykiams, visą laiką keitėsi. Grįžęs iš Paryžiaus į Kauną 1932 m. su bičiuliais ėmėsi įgyvendinti lietuvių modernaus meno parodos idėją. Parodą lydėjo leidinys „Ars“, kuriame paskelbta įžanga vėliau pavadinta pirmuoju lietuvių dailės manifestu. A.Gudaitis visą kūrybinį gyvenimą išlaikė kūrybinius principus ir vertybes, nuo kurių atsispirdamas XX a. 4 dešimtmetyje ėmėsi Lietuvos meno gaivinimo veiklos. Menininko požiūrį į kūrybą ir gyvenimą puikiai atspindi jo paties žodžiai: „Aš manau, kad didžiausia vertybė, kurią gali pasiekti žmogus – ir gyvendamas, ir darydamas meną, – yra moralinis tyrumas. Tiesumas – ir sau, ir kitiems. Man tai pagrindinis dalykas. Ir mene, ir gyvenime.“
A.Gudaičiui svarbiausia buvo ne tobulas, galutinis kūrinys, o pats ieškojimo procesas – nuolatinis mąstymas apie pasirinktą temą ir galimų sprendimų įvairovė. Kurdamas jis derino laisvą, gyvybingą minties polėkį su kruopščiu pasiruošimu ir aiškiai apgalvota kompozicija. Jo darbai neretai sulaukdavo kritikos – vadinti formalistiniais, nes juose ne visada lengva įžvelgti žmones, jų jausmus ar santykius. Tam įtakos turėjo ir A.Gudaičio tapymo maniera – greita, ekspresyvi, tarsi eskizas. Tačiau būtent tapybos forma – spalvos, linijos, faktūra – jam buvo esminė priemonė perteikti turinį. Kūrinio prasmė ryškėja per pasirinktą meninę kalbą ir dar stipriau suskamba kultūriniame, politiniame ar istoriniame kontekste. A.Gudaičio paveikslai veikia kaip visuma – čia negalima atskirti spalvos nuo linijos ar potėpio. Jo kūryboje nėra aiškaus siužeto, o tikrosios mintys ir jausmai dažnai slepiasi tarp eilučių arba paveikslo pavadinime.
SIŪLO IR ŽIŪRĖTI, IR PATIRTI
Parodos architektūra lankytojams siūlo ne tik žiūrėti, bet ir patirti. Pirmoji šios ekspozicijos versija buvo pristatyta Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ 2024 m. rudenį. Dabartinėje erdvėje sukurta speciali konstrukcija padalija ekspoziciją į atskiras dalis, o jų išdėstymas sukuria pralekiančio traukinio įspūdį – tarsi keliautum laiku per menininko kūrybinius etapus.
Parodoje bus eksponuojama apie 100 A.Gudaičio darbų – nuo tapybos iki eskizų ir etiudų. Tai leidžia lankytojams sekti menininko minties raidą – kaip idėja gimsta, kinta ir galiausiai įgauna galutinį pavidalą. Rodoma ne tik tai, kas baigta, bet ir tai, kas liudija kūrybos procesą – leidžiama pajusti menininko dirbtuvių atmosferą.
Ekspozicija išdėstyta iš dalies laikantis chronologijos, todėl lankytojai gali sekti A. Gudaičio kūrybos kelią – nuo ankstyvųjų eskizų iki brandžių tapybos darbų. Tai ne tik paroda, bet ir gyvas pasakojimas apie kūrėjo ieškojimus, stilių kaitą bei meninę brandą.
Organizatoriai: Antano Gudaičio kūrybos fondas, LNDM Prano Domšaičio galerija. Rėmėjas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Kuratorė Algė Gudaitytė. Koordinatorės: Skaistė Marčienė, Aurelija Malinauskaitė. Architektė Ieva Cicėnaitė. Dizainerė Rusnė Šimulynaitė. Fotografijos ir kino medžiaga Algimantas Kunčius. Montažas Ignas Urbonas.
Parengta pagal LNDM Prano Domšaičio galerijos informaciją.
Titulinė nuotrauka: Antanas Gudaitis dirbtuvėje.
„Vakaras. II“, A.Gudaitis 1967 m.
„Idilija“, A.Gudaitis, 1968 m.
„Kaimo orkestras“, A.Gudaitis, 1974-1976 m.
„Akrobatas“, A.Gudaitis, 1973 m.
