REDAKTORIAUS STULPELIS: “maža tauta” – dideli žmonės

Vasario 16-osios išvakarėse visada noris pakelti akis nuo kasdienybės stalo ir apsidairyti plačiau: į dabar ir į tada. Į XX amžiaus pradžią, kai per stebuklą atgimė tautinė Lietuvos valstybė. Vienintelė pasaulyje. Kai begalinio atkaklumo lietuviai sukūrė ją… praktiškai iš nieko. Totalinio karo ir europinės sumaišties sąlygomis.

Dabar mūsų kieme karo nėra. Nor pas kaimynus – taip, dunda rimtai…

Gal būt todėl turime intrigą: jau šį kovą Seimo darbotvarkę turėtų pasiekti kaip niekad ambicinga Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ parengta naudojant „inovatyvų ateities įžvalgų metodą“.

Dėmesio: planuojama strategijos įgyvendinimo trukmė – 26! metai – nuo 2024 iki 2050 m.

Strategija „Lietuva 2050“. Scenarijų matrica. Šaltinis: Strata.

STRATEGIJA „LIETUVA 2050“ IR KETURI SCENARIJAI

Kaip žinia, praeitą lapkritį Valstybės pažangos taryba svarstė 4 strategijos „Lietuva 2050“ scenarijus: „Puikus naujasis pasaulis“, „Šiaurinė žvaigždė“, „Amžinas įšalas“ ir „Kapanojimasis“.

Nutarta, kad Lietuva turėtų siekti „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijaus ir „jame užkoduotos demokratinės, brandžios Lietuvos taisyklėmis grįstame pasaulyje bei negrįžtamo švietimo proveržio“. Gražu? Taip. Tačiau išsamiau pasigilinus, randame, jog tas švietimas ne apis mus. Tai tiesiog techninė, globaliais poreikiais grįsta edukacija…

Anot Vyriausybinio kanalo, kartu Valstybės pažangos tarybos nariams pristatytas ir strategines ambicijas jungiantis Lietuvos ateities vizijos pasiūlymas – Šiaurinė žvaigždė Lietuva: kūrybingų žmonių valstybė, kurioje norisi gyventi.

Nors didžiosiomis raidėmis akcentuota (premjerė), kad vizijos rengimo stiprybė – įtraukumas, tačiau, turiu prisipažinti, jog savo gėdai nieko nebuvau apie tą nacionalinę 2050 viziją girdėjęs.

NIEKO ASMENIŠKO. TIK GLOBALIZACIJA

Puoliau skaityti, nes Vasario 16 išvakarėse žūt būt turiu pripildyti savo asmeninį erdvėlaivį pozityvios lietuvybės kuro…

Deja, lietuvybės tarp 110 puslapių nacionalinės strategijos vardu „Šiaurinė  žvaigždė Lietuva: kūrybingų žmonių valstybė, kurioje norisi gyventi“, taip ir neradau.

Radau tik begalinį įtraukumą į Rusijos – Ukrainos karą (nes mūsų strategija praktiškai ir nulems to karo baigtį), begalinį įtraukumą globalius pasaulio procesus (kas, jei ne mes turim pasirūpinti pasauliu?!), begalinį įtraukumą į žinias ir švietimą (privalome techniškai paruošti kuo daugiau kvalifikuotų specų globaliems metropoliams!) ir banalų infrastruktūrinį buitiaką (vietiniam vartojimui).

Korporatyvinis mentalitetas ir frigidiška nouneiminė tiražuotė, gastroliuoja per lietuviškas strategijas, nuo Anykščių iki Vyriausybės parketų.

Haliucinogeninis deja vu – „kūrybingų žmonių valstybė, kurioje norisi gyventi“.

Tokia bevardė abstrakcija, kuri iš principo nekelia nei ginčų, nei emocijų. Atrodo, it per savaitę nukopypeistinta susibūrusio judėjimo „Už viską! Apie nieką!“ programa rinkimų išvakarėse.

Arba korportyviškai strateguojamas „Šiaurinė žvaigždės“ prekinis ženklas naujam rinkoje jogurtui ar kremui nuo įdegio.

AR LIETUVIŲ TAUTA XXI AMŽIUJE TIKRAI NEBETURI IŠŠŪKIŲ?

Neapleidžia jausmas, kad naujoji, ambicingoji „Šiaurinės žvaigždės“ strategija „Lietuva 2050“ formate – tėra eilinis frigidiškas popierys, nuleistas iš Briuselio teritoriniam adaptavimui Lietuvos vyriausybės administruojamoje zonoje.

Panašu, kad toje teritorijoje reziduojanti lietuvių tauta neturi nei poreikių, nei iššūkių artimos ateities distancijoje nuo 2024 iki 2050 metų.

Tai, kad lietuvių tauta viena sparčiausiai išsivaikščiojančių – reiškia ir nykstančių – Europoje, nesvarbu. Tai, kad lietuvių tauta yra įkritusi į juodą demografinę duobę (2,5 karto daugiau miršta, nei gimsta; 1,8 karto daugiau išsiskiria, nei tuokiasi), nesvarbu. Tai, kad kas trečias namas provincijoje – užkaltais langais, nesvarbu. Tai, kad tautinė savimonė nusmukusi žemiau savigarbos ribos (70 proc. pavadinimų viešoje erdvėje – angliški, pvz…), nesvarbu. Tai, kad tautinė kultūra… Kokia tautinė kultūra?! Ji gal dar pakampiais ir cirkuliuoja, tačiau labiau primena pogrindį, nei savivertų reiškinį. Tą puikiai ištransliavo KEKS 2022.

Įdomu, ar ten, viršuje, kas nors rimtai tiki, kad tokią silikoninę iškamšą pavadinus nacionaline strategija „Lietuva 2050“, kam nors susijaudins nors vienas antakis…?

Tiesa, vyriausiasis Lietuvos UABas vardina 8 Tikėtinas strategines ateitis: Visuomenė; Kultūra; Technologijos; Aplinka; Ekonomika; Valdysena; Saugumas; Švietimas ir ką? … ir viskas?

O kur lietuvių tauta?

Ar tauta, kuri 1992 spalį referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją išnyko…? (Bent jau pirmi 4 Konstitucijos straipsniai, iš strategijos „Lietuva 2050“ išnyko akivaizdžiai)

Ar lietuvių tautos nebėra? Ji, suprask, nebeaktuali. (kam, Briuseliui…?)

Patikėti nelengva, bet – lietuvių tauta ėmė ir nepateko į nacionalinę Lietuvos strategiją Lietuva 2050. Nes, ko gero, lietuvių tauta, prieš 105 metus sukūrusi šią valstybę savo rankomis, savo krauju ir savo vaikų labui – šiandien neturi jokių ambicijų, jokių iššūkių, jokių klausimų, vertų strateguoti ir jokių teisių patekti į… valstybinę Lietuvos strategiją 26-eriems aktualios ateities metams.

Taškas…

Knygnešių vadas Jurgis Bielinis eilinio caro žandarų sulaikymo metu. Šaltinis: e-netas.

NIEKAS IŠ NIEKUR NEATSIRANDA DĖL NIEKO

Baltasis Erelis – Jurgis Bielinis – buvo ne tik žymiausias lietuviškos spaudos knygnešys  ir unikalios Europoje profesijos lyderis.

J.Bielinis buvo lietuviškos knygnešystės vadas, sukūręs ištisą knygnešių tinklą caro okupuotoje Lietuvoje, kuris pergabeno ir paskleidė pas mus beveik pusę Rytprūsiuose spausdintos lietuviškos literatūros. Šimtatūkstantinį tiražą…

Baltasis Erelis buvo ir aktyvus publicistas, daug rašęs į rusų okupantų uždraustą lietuvišką periodiką: Jono Basanavičiaus “Auszrą”, Vinco Kudirkos “Varpą”, “Ūkininką”, “Tėvynės sargą”, “Vilniaus žinias”.

Beje, Jurgiui Bieliniui pakako Rygos vokiečių pradinės mokyklos, kurią baigė 26-erių, išsilavinimo, kad suvoktų tautos prasmę, vertę ir misiją.

Ir visų pirma – lietuvių kalbos galią. Kalbos telkiančią ir konsoliduojančią energiją.

Baltasis Erelis savo gyvenimą paskyrė atrodo neįmanomai misijai nuožmaus carinio XIX amžiaus lietuvybės draudimo sąlygomis – surinkti lietuvius po vieną, po šeimą, tarsi šukes, ir vėl suklijuoti jas į tautos amforą lietuvių kalbos dėka.

Amforą, į kurią būtų galima lieti lietuvišką žodį, lietuvišką mintį, ugdant savąją kultūrą, savimonę, lietuvišką tapatybę ir pasitikėjimą savimi, kaip tauta.

Tauta, verta turėti savo valstybę, apie kurią Baltasis Erelis prabilo vienas pirmųjų…

Nematomas lietuviškos spaudos nindzė, kelis dešimtmečius varė į neviltį Rusijos spec.tarnybas.

Jis buvo visur ir niekur. Jo buvimą labiau liudijo sklindantys po kraštą lietuviški raštai, nei pėdsakai sniege.

Baltasis Erelis ėjo kiaurai okupacinės imperijos sienas, varomas meilės ir tikėjimo Lietuvos laisve.

Ištikimybė ir atkaklumas. Ryžtas ir ištvermė. Drąsa ir savisaugos ignoravimas sukūrė 40-ties metų misijos fenomeną, tapusį vienu iš Lietuvos valstybės kertinių pamatų.

NEAKIVAIZDINIS VASARIO 16 SIGNATARAS

Paskutinis Baltojo Erelio žygis – pėsčiomis į Vilnių 1918 metų žiemą. Pas Basanavičių, kuris su vyrais žadėjo jau jau skelbt Lietuvos neprigulmybę. Baltasis Erelis pažinojo ne vieną jų…

Viso gyvenimo idėja čia pat. Ir Baltasis Erelis išėjo – pėsčiomis skersai stingstančią 25-ių laipsnių šaltyje Lietuvą ir 71-eriais metais ant pečių.

Lietuvybės pėstininkas mirė kelyje… Nuvertęs šviesą ir tiesą užstojusius kalnus. Prie pat Vasario 16-tosios slenksčio…

Vietiniai liudijo, kad Baltasis Erelis, netekęs jėgų ir mirtinai sušalęs, atrastas prie Katinų kaimo kryžiaus Pumpėnų parapijoje ant Lėvens kranto…

Ilgainiui, Baltojo Erelio paskutinės maldos kryžius perkeltas į gretimo Bistrampolio dvaro koplyčią.

Taškas…

EUTANAZIJA NĖRA STRATEGIJA

O prabėgus 105-eriems metams, išliberuotos mentalitienos lietuvis sakys: tautinės valstybės idėja paseno. Ji nebeatitinka globalių tendencijų.

Prisirišimas prie vienos tautos riboja asmenybės laisvę.

Lietuvių kalba pasaulyje nepopuliari ir varžo saviraiškos galimybes.

Mane džiugina, kad mano vaikai prancūziškai kalba geriau, negu lietuviškai.

Mano tėvynė yra ten, kur man gerai moka – bet kur pasaulyje.

Aš nenoriu įsipareigoti vienai Lietuvos valstybei. Kodėl turėčiau…?

Taip po truputį, nuolaida po nuolaidos, konstruojama nauja konformistinė realybė Lietuvoje. Kur asmenybė (dažnai tiesiog egoizmas) iškeliama aukščiau tautos ir valstybės, kur remiantis liberalių betaučių valstybių principais (tarkim JAV) konstruojami niveliuojantys bendrapiliečių santykiais, iš principo ignoruojančiais tautiškumą ir sureikšminantys valstybinę pilietybę.

Lygia greta, su pavydėtinu atkaklumu, nuolat transliuojamas „mažos tautos“ naratyvas, ugdantis masinį nepilnavertiškumo kompleksą, metropolinį paklusnumą ir servilizmą. XXI amžiaus mentalinę baudžiavą, iš esmės…

Ar mes, lietuviai, tikrai tik tiek verti?

Ne! Vasario 16-tosios stebuklas – neigia ir patvirtina tai. Esame verti žymiai daugiau dangaus, nei mums neša briuselinės eutanazinės Lietuva 2050 mikstūros…

Titulinis paveikslas: Pilotas.LT vyr.redaktorius, architektas Audrys Karalius. Egidijaus Vidrinsko piešinys.