Architektas sėdėjo prieš TV kameras ir dėstė: pagrindinė Lietuvos architektūros problema – nepakankamai turtingi užsakovai. Kai užsakovai ekonomiškai sustiprės, gera architektūra rasis savaime. Turtingas žmogus juk nekiš savo (didelių) pinigų į prastos architektūros (didelį) nekilnojamąjį turtą.
Ėjo metai. Lietuvoje daugėjo ferarių, privačių lėktuvų ir šokių dešimtukų. Istoriniai miestų centrai apspisti prekybcentrių kvadratų ėmė panašėti į indėnų rezervatus, kuriuose vykstantys gyvenimo ritualai iš viršaus stebimi su didžiųjų užuojauta. Daugiaaukščiai stiklainiai vis rečiau susilaukdavo dienraštinių žurnalisčių sutankinto kvėpavimo. Visiems darėsi neramu. Architektūra nesirodė.
Lietuviai tuomet ėmė ir išrado architektūrinį konkursą. Vakarų Europoje jau daugiau nei šimtmetį naudojamas „aparatas“ ėmė duoti pirmuosius architektūrinius vaisius ir Lietuvoje. Tiesa, jie nebuvo tokie saldūs, kaip tikėtasi – „aparatas” dažnai strigdavo „švogeriškų“ papročių dulkėse arba viešųjų pirkimų abrakadabroje. Tačiau, architektūros kvapas jau buvo pastebimas.
Jis pasklido visur. Netgi Aplinkos ministerijoje. Būtent čia laimingo atsitiktinumo dėka ir buvo išrastas Architektūrinis Apdovanojimas. Kada nors VDU architektūrologės ginsis daktarinius, kodėl būtent 18-aisiais valstybės metais nutarta atsisukti į architektus ir palesinti juos iš ministerijos rankos? Kodėl anksčiau architektūra ir jos gimdytojai nedomino viršūnių? Kodėl valdžia nutarė užmegzti flirtą su tiek metų nepastebėtais ir dievaži kam statybose reikalingais architektais?
Architektūros degustatoriaus intuicija verčia manyti, kad tai paprasčiausia meilė iš reikalo. Tiek valdžios, tiek verslo viršūnės galų gale užuodė architektūroje ne formos ir funkcijos harmonijos gelmes, o…pinigą. Architektūra tiesiog tapo preke, pridėtine nekilnojamojo turto verte. Gera architektūra – brangesnis nekilnojamasis turtas. „Mūsų pelnas gimsta ant architekto stalo“, – prisipažino didelis statybų žmogus.
Tai šildo, glosto savimeilę, kutena kūrybinės gyslelės padus. Migdo budrumą irgi. Ar netampa architektas antra manekene prie didelio statybų žmogaus šono? Finansuojama, lepinama, apdovanojama prizais bei titulais ir paveiksluojama „Žmonėse“. Juk daugiau jokių architektūrinės meilės simptomų valdžios rūmuose nematyti. Nei jaunų architektų tobulinimo, nei apgailėtinų architektūros studijų reformos, nei visuomenės architektūrinio švietimo, nei nacionalinės architektūrinės kūrybos archyvavimo, nei literatūros, nei spaudos, nei TV laidų, nei…
Niekas iš esmės nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti. Būtų keista, jei nacionalinė architektūra patirtų renesansą kai ją kuruojančiai ministerijai ima vadovauti prokuroras. Tuomet ir švietimas suklestėtų ministru tapus policininkui, o kultūra – žemvadžiui.
