Šių metų Venecijos architektūros bienalėje Jungtinės Karalystės paviljonas architektūrą paverčia giliu kolonijinės istorijos Kenijoje, galios struktūrų ir ateities medžiagų tyrimu. Bene įspūdingiausia ekspozicijos dalis – instaliacija „Šimoni vergų urvas“. 1:1 mastelio iki lubų besiraitanti pinta rotango struktūra lankytoją siboliškai nukelia į Kenijoje esančius Šimoni urvus, kuriuose būdavo laikomi vergai, vėliau parduodami atplaukiantiems laivams. Taip skausmingą žmogiškumui istoriją per architektūrą ir tradicinius amatus interpretuoja instaliacijos autoriai „Cave_bureau“ kartu su Philu Ayresu ir Jacku Youngu. Su kuratoriumi Philu Ayresu (Biohibridinės architektūros katedros vadovas, Karališkoji Danijos akademija) kalbasi Rūta Leitanaitė.
R.L. Jūsų vadovaujama Biohibridinės architektūros laboratorija Danijos Karališkojoje Akademijoje įkurta visai neseniai – prieš trejus metus, ir remiasi dviem gana netikėtais metodais: pynimu ir fermentacija. Kodėl pasirinkote būtent šias praktikas ir ką jos leidžia pasiekti tokio, ko negali tradiciniai architektūros metodai?
Ph.A. Laboratorija išaugo iš ilgametės tyrimų krypties, siekiančios integruoti biologinius procesus į architektūrinę praktiką. Šiuo metu mūsų komanda nagrinėja du pagrindinius metodus – pynimą ir fermentaciją. Tai – senos, universaliai paplitusios praktikos, aptinkamos įvairiose kultūrose. Jas laikome neišnaudotų galimybių šaltiniu. Iš naujo pažvelgdami ir šiuolaikiškai interpretuodami šiuos du tradicinius darbo su natūraliomis medžiagomis būdus, siekiame demokratizuoti ir re-socializuoti architektūros kūrimo veiksmą. Vietoj to, kad statyba būtų suvokiama kaip industrinis, nuo galutinio vartotojo nutolęs procesas, norime suteikti žmonėms įrankius kurti savo aplinką – tvariau ir prasmingiau.
R.L. Pynimas ir fermentacija dažnai laikomi tradiciniais, netgi buitiniais užsiėmimais. Kodėl manote, kad tai – tinkamos priemonės šiuolaikinėms architektūrinėms inovacijoms ir ekologinei vaizduotei?
Ph.A. Abu šie metodai yra prieinami, įtraukiantys ir transformuojantys materiją. Pynimo galima išmokti per kelias dienas, jis leidžia kurti sudėtingas trimates struktūras. Fermentacija – dažniausiai taikoma maisto konservavimui – taip pat gali būti panaudota architektūrinių medžiagų kūrimui. Tai ne nostalgija, o regeneratyvūs metodai su stipriu ekologiniu ir socialiniu potencialu. Mūsų tikslas – pakeisti architektūros ir jos gimimo proceso poveikį – kad jis taptų nebe ekologinė našta, o ekologinis resursas.
R.L. Venecijos architektūros bienalėje kartu su „Cave_bureau“ kolegomis atkūrėte dalį Shimoni urvų naudodami Kagome pynimo techniką. Kodėl pasirinkote būtent ją?
Ph.A. Kagome pynimas – tai tūkstantmečių senumo technika, tikėtina, kilusi Japonijoje, bet aptinkama ir Afrikoje bei Pietų Amerikoje. Jos matematiniai principai leidžia kurti dvigubos kreivės paviršius naudojant tiesias medžiagas. Tai leidžia atkurti sudėtingas geometrijas – kaip Shimoni urvai – neskaldant ar kitaip neardant statybinės medžiagos (kas būtų neišvengiama dirbant su, tarkime, akmeniu). Tai – konstrukcine prasme racionalus ir medžiagai pagarbus metodas.
R.L. Kaip ši pynimo technika pereina nuo krepšio mastelio iki architektūros?
Ph.A. Čia įtraukiame skaitmenines technologijass. Didinant mastelį, naudojame algoritmus, kurie nurodo, kur turėtų būti kreivę kuriantys daugiakampiai. Tai leidžia išlaikyti pynimo struktūrinę logiką architektūriniuose masteliuose. Pavyzdžiui, šiuo metu Laboratorijoje bandome pritaikyti Kagome pynimą masyvo medienai – tyrinėjame, kaip be mechaninių ar cheminių jungčių kurti laikančias struktūras.
R.L. Shimoni urvų atkūrimas – itin stiprus simbolinis aktas. Kodėl pasirinkote būtent šią vietą, ir kaip, jūsų manymu, architektūra gali padėti įveikti istorines traumas?
Ph.A. Mūsų kolegos „Cave_bureau“ su Shimoni urvais dirba jau ne vienerius metus. Šie pakrantės urvai, esantys Kenijoje netoli Tanzanijos sienos, XIX a. buvo naudojami kaip laikinos vergų laikymo vietos, iš kurių jie buvo prievarta transportuojami į tas pasaulio vietas, kur reikėjo žmogaus darbo jėgos. Mes šiuos urvus matome ne tik kaip traumos erdvę, bet ir kaip architektūros ištaką. Tai – alternatyva eurocentriniam „primityvios trobelės“ mitui: architektūra prasideda ne nuo lentų, o nuo žemės – nuo uolos, iš kurios iškirsta prieglauda. Mūsų bendras projektas siekė šią skausmo erdvę paversti atstatymo – psichologinio, kultūrinio – galimybe.
R.L. Ar dizainas ir statyba gali realiai prisidėti prie gijimo? Kaip architektūra gali tapti daugiau nei simboliniu gestu, o tikru regeneracijos įrankiu?
Ph.A. Prisidėti prie savo aplinkos formavimo – tai yra kažkas gydančio. Mokydami žmones pinti, mes ne tik konstruojame formas – mes suteikiame jiems galios. Ji ateina kartu su kitomis emocijomis – rūpesčiu aplinka, įsitraukimu, pasididžiavimu. Žmonės tampa ne pasyviais architektūros vartotojais, o aktyviais kūrėjais.
R.L. Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijos architektūros bienalėje aiškiai rodo, kad ekologinis ir politinis atstatymas turi vykti kartu. Kaip jūsų darbas sieja dekolonizaciją ir dekarbonizaciją architektūroje?
Ph.A. Pynimas ir fermentacija – ikikolonijiniai metodai. Jų atgaivinimas jau savaime yra dekolonizacijos veiksmas. Tuo pačiu, jie leidžia mažinti anglies pėdsaką: jiems reikia mažai energijos, jie remiasi vietinėmis medžiagomis, o ne globaliomis tiekimo grandinėmis. Vietoje to, kad stiprinti ekstraktyvias industrines sistemas, mes siekiame augti horizontaliai – per bendruomenes ir giliai per kultūrą. Atstatymas čia – ir ekologinis, ir politinis.
R.L. Kokias mintis lankytojai išsineš iš šios instaliacijos? Kokias architektūros ateitis ji pradeda įsivaizduoti?
Ph.A. Kad architektūra neturi būti „nuleista iš viršaus“ – sukurta svetimo, nepažįstančio vietinės kultūros ir konteksto. Ji gali gimti tik iš pagrindų – iš žemės, rankų, bendrų istorijų. Ir, gal svarbiausia, – kad kiekvienas iš mūsų turi vaidmenį kuriant pasaulį, kuris būtų teisingesnis, rūpestingesnis ir labiau įsišaknijęs realybėse, kurias pernelyg dažnai bandėme paslėpti.
Instaliaciją „Šimoni vergų urvas“ nacionaliniame Jungtinės Karalystės paviljone Venecijos architektūros bienalėje 2025 kūrė kuratorių komanda: Cave Bureau: Kabage Karanja ir Stella Mutegi; Phil Ayres ir Jack Young.
Remia: Lietuvos kultūros taryba.
Titulinė nuotrauka: Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young). Foto: Rasmus Hjortshoj.
Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young).
Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young).
Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young).
Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young).
Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young).
Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young).
Jungtinės Karalystės paviljonas Venecijoje (autoriai Cave Bureau, kuratoriai Phil Ayres, Jack Young). Instaliavimo momentas.
