Ar kada nors bandėte užmigti kambaryje, kuriame net naktį 28 laipsniai, o langas atidarytas tik tam, kad įleistų dar daugiau karščio iš asfaltuotų gatvių? Tokios naktys tampa norma ne tik Italijoje ar Graikijoje, bet ir Berlyne, Hamburge, netgi Vilniuje. Ir tai – tik pradžia.
Vokietijos paviljonas šių metų Venecijos architektūros bienalėje ne šiaip „kalba apie klimato kaitą“. Jis verčia ją pajausti. Pavadintas „Stresstest‘u“, šis architektūrinis manifestas – tai ne duomenų paroda, ne teorinė paskaita, o tikras fizinis išbandymas: vienoje jo dalyje karšta, tvanku, spaudžia, o antroje – išlaisvina, vėsina, kvėpuoja. Dvi erdvės, dvi ateities versijos – viena priklauso miestams, kurie ignoruoja žalumos svarbą miestui, kita – tiems, kurie išmoko būti kartu su gamta, ne prieš ją.
Rūtos Leitanaitės pokalbis su viena Vokietijos nacionalinio paviljono Venecijos architektūros bienalėje 2025 kuratore architekte Braunšveigo universiteto profesore Elisabeth Endres sukasi ne vien apie architektūrą, o apie orą, kurį kvėpuojame, miestą, kuriame gyvensime, ir sprendimus, kuriuos turime priimti vakar.
RL: Vokietijos paviljono ekspozicija nagrinėja opius pasaulinio atšilimo iššūkius urbanizuotose erdvėse. Jūs sutelkiate dėmesį į specifinį prioritetą – klimato kaitos poveikio viešosioms erdvėms švelninimą. Kodėl pasirinkote šią temą Vokietijos paviljonui būtent dabar?
EE: Remiantis istoriniais duomenimis, matome, jog Vokietija, būdama pačioje Europos širdyje, iš tiesų susiduria su rimta kaitros problema. Tokios šalys kaip Italija ar Graikija yra labiau pratusios prie aukštų temperatūrų, o mes – ne. Mūsų planavimo procesai šių scenarijų iki šiol rimtai nevertino.
Šiuolaikinėje architektūroje dabar madinga fasadus „pažalinti“ augalais, tačiau tai – paviršutiniškas sprendimas, jis nėra integruoto požiūrio dalis. Ne taip, kaip, tarkime, konstrukcijos, pastato fizika ar šildymo-vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, kurios laikomos esminėmis projektavimo dalimis.
Mus labai neramina tai, kas vyksta su mūsų socialinėmis erdvėmis – jos tikrai nėra prioritetas vystant miestus. Viešoji erdvė priklauso visiems, ir ji turi tinkamai veikti miestuose. Viešoji erdvė – tai mūsų bendro gyvenimo scena, tai vieta, kur esame kartu. Ji – mūsų viešojo gyvenimo pagrindas. Daug žmonių jau dabar kenčia nuo ekstremalaus karščio: senjorai, kūdikiai, žmonės be pastogės, lauke dirbantys darbuotojai. Tai – didelės ir pažeidžiamos grupės, kurios tiesiogiai kenčia nuo netinkamų lauko klimato sąlygų. Taigi miesto kaitra – ne kažkokia nišinė tema. Tai – esminis iššūkis siekiant teisingų ir gyventi tinkamų miestų.
RL: Kalbant apie karščio bangas ir stichines nelaimes, žvelgiant į statistiką ir meteorologinius duomenis – kas pastarąjį dešimtmetį vyksta Vokietijos miestuose?
EE: Tendencijas labai aiškiai pajutome šių metų birželio pabaigoje ir liepos pradžioje. Dienomis nuolat formavosi miestų karščio salos, o temperatūra perkopė 30 laipsnių ribą. Patyrėme vadinamąsias „tropines naktis“ – kai temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių Celsijaus. Vadinasi, miestuose naktinio atvėsimo praktiškai nebūna. Tai didelė problema, nes be vėsesnių naktų mūsų organizmas tinkamai neatsistato.
Tai nereiškia, kad visa Vokietija nuolat kaista, bet egistuoja konkretūs „karštieji taškai“. Kita vertus, kai karščio bangos tęsiasi savaitę ar dvi, dažnai po jų seka smarkios liūtys. Miestams tai dvigubas iššūkis: tenka tvarkytis tiek su ekstremaliu karščiu, tiek su staigiais potvyniais. Todėl atsparumas klimato kaitai tapo itin skubiai spręstinu klausimu.
RL: Sukūrėte labai specifinę ir paveikią parodos koncepciją. Kaip vedate lankytoją pasakojamos istorijos taku?
EE: Mums buvo svarbu ne tiesiog pristatyti tyrimus ar pateikti duomenis, neapkrauti erdvės didaktiniu tekstu. Norėjome sukurti patirtį – emocinę, įtraukiančią.
Tikime, kad visuomenė – ir Europoje, ir pasaulyje apskritai – faktus apie klimato kaitą jau žino. Žmonės supranta, kad reikia keistis, permąstyti gyvenimo būdą, vartojimo įpročius ir t. t. Bet visa tai dažnai atrodo pernelyg abstraktu. Patiri kelias karštas savaites, tada atvėsta, ir skubos jausmas išgaruoja.
Todėl pasirinkome parodyti, kaip jaučiasi ateitis, kad žmonės galėtų tai pajausti ir suprasti: pokytis – mūsų rankose.
Paviljoną padalijome į dvi pagrindines dalis: „Įtampa / Stress“ ir „Atsipalaidavimas / DeStress“.
„Atsipalaidavimas“ – tai pozityvus patrauklios, sveikos miesto aplinkos pavyzdys. Šioje salėje kuriame miesto aplinką su tikrais medžiais, cirkuliuojančiu oru, dienos šviesa. Tai – komforto atmosfera.
„Įtampa“, priešingai, simuliuoja, kaip galėtų atrodyti 2040-ieji, jei nieko nedarysime. Čia lankytoją pasitinka stipri karščio spinduliuotė iš viršaus, tamsūs paviršiai, intensyvi kaitra – tai, kas laukia miestų be šešėlio, vėdinimo ar šviesą atspindinčių medžiagų.
Nenorėjome vien pateikti skaičių. Nors šiek tiek duomenų yra, svarbiausia – sukurti pojūtį, emocinį supratimą.
Paviljono centre – simetriškoje struktūroje – įrengta didelė erdvė tarp abiejų „Įtampos“ ir „Atsipalaidavimo“ kambarių, kur rodomas 360 laipsnių vaizdo įrašas. Jame lankytojas nukeliamas į įvairias pasaulio vietas, kur matyti, kokį poveikį miestams daro dabartinė statybos praktika. Saulė vaizduojama kaip liepsnojanti jėga, naudojama termofotografija – pavyzdžiui, scenos iš Atėnų Akropolio, kur paviršiai įkaista iki 60–70 °C.
Ant Vokietijos paviljono stogo vietą rado Vokietijos menininko Christopho Brescho projektas. Fizikinius principus vizualizuoti visada sunku, bet jo meno kūrinys tą daro labai sėkmingai. Atplaukiant prie paviljono valtimi, iš už medžių iškyla stogas su 18 plazdančių vėjo „kojinių“, rodančių vėjo stiprumą ir kryptį lagūnoje.
RL: Panašu, kad jūsų paviljonas nelieka nepastebėtas. Lankytojai ir kritikai lieka arba labai sužavėti aiškia žinute, arba, priešingai, kritikuoja paviljoną kaip neturintį. Kaip jūs tai vertinate?
EE: Taip, tai tiesa. Kai kurie lankytojai net supyksta, sakydami: „Tai taip vokiška! Sakote, ką reikia daryti, tarsi viską žinotumėte.“ Matyt, jiems tokia ekpozicijos forma atrodo pernelyg autoritariška.
O kiti džiaugiasi, kad ne tik kalbame, bet leidžiame žmonėms pajausti skirtingas aplinkas ir parodome, kad turime daug žinių apsisaugoti nuo kaitros mieste – tereikia jas pritaikyti. Atsakymas slypi teisinguose planavimo procesuose ir sprendimuose. Esu įsitikinusi, kad globalių problemų kontekste architektai privalo siūlyti sprendimus, o ne nuleisti rankas ir sakyti: „Mes nežinome, ką daryti.“
Ir man visiškai priimtina, kad reakcijos skirtingos. Jos dažniausiai apgalvotos, kritiškos, o ne tiesiog neigiamos. Bet taip – abejingų nelieka. Žmonės arba sako: „Oho, stipru“, arba: „Ne, čia jau per daug.“ Reakcijos labai kontrastingos.
RL: Taigi, kas lemia miesto įkaitimą? Kokias klaidas padarėme miestuose per pastaruosius dešimtmečius? Ir kiek dėl to atsakingi architektai?
EE: Na, prasta situacija miestuose – tai ne vien architektų kaltė, o viso miesto planavimo pasekmė. Bet taip, architektūra čia turi savo vaidmenį. Visada sakau, kad pastatų fasadai – tiek gyvenamųjų, tiek komercinių pastatų – yra miesto rūbas. Fasadas yra tarpinė grandis tarp vidaus ir lauko aplinkos, ir turi didelę įtaką viešųjų erdvių mikroklimatui.
Antra, kaistanti miesto aplinka yra ir visuomeninių prioritetų rezultatas. Vokietijoje ilgą laiką infrastruktūra automobiliams buvo prioritetas: statyta vis daugiau stovėjimo aikštelių, vis didesni plotai skirti joms.
Per dešimtmečius išbetonavome milžiniškas teritorijas, padengdami jas juodu asfaltu, kuris sugeria ir skleidžia šilumą, o miestai tapo „nekvėpuojantys“. Tokie paviršiai problematiški ne tik dėl kaitros – jie neabsorbuoja lietaus vandens, o jį tiesiog atstumia, dėl ko kyla potvyniai. Tai – didžiulė problemos dalis: šiandien Vokietijos miestai yra tankiai užstatyti, užkloti nepralaidžiais paviršiais, tamsiomisžs gatves ir stokojantys pavėsio.
Miestuose yra per mažai medžių. Taip, yra dideli žalieji plotai – tokie kaip Tiergarten Berlyne ar Angliškasis sodas Miunchene. Tai – gražūs, seniai įkurti parkai. Ir naujuose kvartaluose, kaip, tarkime, Bayernkaserne, dažnai suplanuojamas centrinis parkas, apsuptas pastatų. Bet ko trūksta – tai medžių ir pavėsio tarp pastatų ir palei gatves, kuriomis žmonės kasdien vaikšto ar važiuoja dviračiais. Miestuose turi būti daugybė mažų atgaivos taškų. Yra net gera taisyklė: mieste kas 200 metrų turėtų būti „oazė“ – vieta, kur žmogus galėtų prisėsti, atsipūsti ir atsivėsinti karštą dieną ar per karščio bangą.
Anksčiau urbanistai apie tai beveik negalvojo, bet šiandien tai jau darosi įprasta planavimo praktika. Tačiau dar trūksta diskusijų, ypač su investuotojais, apie viešosios erdvės kokybės kūrimą. Pavyzdžiui, jei investuotojas stato naują pastatą, Vokietijoje nėra jokio mechanizmo, kuris įpareigotų jį prisidėti prie aplinkinės viešosios erdvės gerinimo. Kiekvienas rūpinasi tik savo sklypu, o šalia esanti viešoji erdvė paliekama be priežiūros kaip kažkieno kito atsakomybė. Mums reikia stipresnio ryšio tarp privačių, pelną nešančių projektų ir viešosios atsakomybės.
RL: Tai kaip miestai gali išvengti virtimo šilumos spąstais? Ką patartumėte miestams, architektams ir politikams –tiems, kurie turi idėjų ir gali daryti įtaką sprendimams? Kokios veiksmingiausios strategijos padeda mažinti miesto šilumą ir didinti atsparumą klimatui?
EE: Medžiai – tai pati efektyviausia priemonė prisitaikyti prie klimato pokyčių. Jie suteikia pavėsį ir sugeria šiluminę masę – o tai labai svarbu. Šiluminė masė miestams gali būti naudinga, paros eigoje ji padeda reguliuoti temperatūrą. Bet jei pastatas, kaupiantis šiluminę masę, visą dieną būna saulėje, sugeria karštį ir išspinduliuoja jį naktį – tada naktys tampa pavojingai karštos. Medžiai to nedaro, nes blokuoja tiesioginę saulę. Jie taip pat pagerina vėdinimą ir garuoja, taip natūraliai vėsina orą. Tad medžiai iš tiesų yra „koziris“ urbanistikoje.
Tačiau, kaip akivaizdžiai parodyta ir Lietuvos nacionaliniame paviljone „Archi / Tree/ Tecture“, medžiams reikia vietos – ypač šaknims – kad jie galėtų augti ir klestėti. Negalima medžio tiesiog įkišti į mažą skylę betone ir tikėtis, kad jis suvešės. Reikia tinkamo planavimo ir pakankamo dirvožemio kiekio.
Be medžių, svarbu naudoti šviesias spalvas, šviesą atspindinčius paviršius. Tamsios medžiagos sugeria karštį. Tad reikia derinti pavėsį su atspindėjimu, geru vėdinimu ir vietomis, kur žmonės galėtų atsivėsinti. Miestai turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų kur atsisėsti pavėsyje – po medžiu, stogeliu ar bet kokia konstrukcija, apsaugančia nuo saulės spindulių.
Šie keturi principai – pavėsis, atspindėjimas, vėdinimas ir poilsio vietos – yra esminiai.
Tai nėra sudėtingi sprendimai. Jie lengvai suprantami ir veiksmingi, ypač kai taikomi kartu.
Dar vienas itin svarbus principas – vietinis vandens sulaikymas, kai lietaus vanduo ne iškart nuleidžiamas į nuotekų vamzdynus, o kaupiamas vietoje. Jis padeda reguliuoti temperatūrą ir palaiko miesto augaliją.
Be to, reikia žinoti, kurios miesto vietos yra jautriausios ir svarbiausios gyventojams.
Vokietijoje dabar populiarėja medžių sodinimas ant stogų. Tai atrodo įspūdingai ir reikalauja pažangių technologijų, bet neturi jokios įtakos šilumos komfortui gatvės lygyje – kur žmonės iš tikrųjų gyvena, vaikšto ir bendrauja. Medžiai ant stogų gali turėti šiokį tokį poveikį bendram miesto klimatui, bet ne tam mikroklimatui, kuris tiesiogiai veikia žmogų.
Tas pats su žaliais fasadais – idėja skamba puikiai, bet jie labai brangūs, o jų vėsinantis poveikis dažnai pervertinamas. Todėl mes akcentuojame pigius, bet efektyvius sprendimus. Klausiame – kaip išleisti vieną eurą taip, kad jo poveikis būtų maksimalus? Užuot paskirsčius tą eurą dešimčiai paviršutiniškų priemonių, geriau investuoti jį išmintingai – į vieną, bet veiksmingą sprendimą. Geriau padaryti vieną dalyką gerai, nei dešimt prastai.
RL: Taigi jūsų siūlymas – pirmiausia investuoti tą vieną eurą į tai, kas vyksta gatvės lygyje?
EE: Taip, taip, visiškai teisingai! Gatvės lygis turi būti svarbiausias prioritetas. Poveikis, kurį gali turėti tokia paprasta priemonė kaip šviesi fasado spalva su mažesniu stiklo kiekiu, dažnai būna daug didesnis nei brangių, aukštųjų technologijų fasado sistemų taikymas. Anksčiau fasadams naudodavome paprastą kalkinį tinką – tai iki šiol yra paprasta ir veiksminga. O dabar kuriame visokiausias „žaliąsias“ fasadų sistemas su garinimo mechanizmais, kurioms reikia sudėtingos techninės infrastruktūros vien tam, kad apskritai veiktų.
Viena mūsų kolegė, kraštovaizdžio architektė, šiuos sprendimus vadina „augalų reanimacijos kambariais“ – nes jie reikalauja nuolatinės dirbtinės priežiūros, kad augalai išgyventų. Miestams, architektūrai reikia sistemų, kurios būtų atsparios – kurios veiktų ne tik tol, kol yra kruopščiai prižiūrimos technikų. Tai ypač svarbu viešosiose erdvėse, kur priežiūra tampa vietos bendruomenių rūpesčiu. Juk dauguma bendruomenių tiesiog neturi lėšų sudėtingų sistemų palaikymui.
RL: Vadinasi, jūs iš esmės pasisakote ne už naujas inovacijas, o už jau žinomus dalykus? Tai, ką matėme jau senoviniuose miestuose? Jeigu jau turime visus įrankius iš praeities – kodėl vis dar dvejojame?
EE: Manau, dvejonės kyla iš to, kaip planavime nustatome prioritetus. Miestų kūrimo procese stumdosi tiek daug konkuruojančių temų ir interesų. Kiekvienas nori, kad jo sritis – už kurią jis atsakingas – būtų laikoma tokia pat svarbia kaip visos kitos. Ir šioje konkurencinėje kovoje lauko – gatvės, aikštės, kiemo – klimatas dažnai lieka paskutinėje vietoje. Jis tiesiog nebuvo rimtai vertinamas mūsų planavimo ir mąstymo procese iki šiol. Todėl paviljone mums taip svarbu buvo parodyti, kad sprendimai nėra „aukštoji fizika“, mums nereikia naujų išradimų ar sudėtingų mokslo proveržių. Mums reikia tiesiog pritaikyti laiko patikrintus, tradicinius principus ir integruoti juos į holistinį planavimo procesą, kad pasiektume geriausių rezultatų.
Tačiau tam reikia iš naujo peržiūrėti, ką laikome prioritetu. Užuot nuolat pirmenybę teikę blizgiems, stiklu dengtiems fasadams ar tam, ko nori biurų nuomos rinka, turime savęs klausti: ko iš tikrųjų reikia miestui, kad užtikrintume patogią lauko aplinką?
RL: Kaip manote, kiek jūsų siūlomi sprendimai yra universalūs, pritaikomi kituose kontekstuose? Dabar galvoju apie Lietuvos paviljoną ir mūsų situaciją Baltijos regione – ir mes, ir Vokietija gyvename daugmaž toje pačioje klimato zonoje. Logiška, kad abi šalys savo nacionaliniuose paviljonuose kalba apie medžius, kaip priemonę geresnei gyvenimo kokybei ir tvarumui kurti. Bet galbūt toks požiūris ne visur veikia? Gal verčiau siūlote ne konkrečius sprendimus, o mąstymo būdą – kaip identifikuoti, kas kokiam kontekstui tinka?
EE: Manau, pavėsis – kaip principas – visada svarbus. Bet, žinoma, kai kuriose vietovėse reikia sistemų, kurios prisitaiko tiek prie vasaros, tiek prie žiemos sąlygų. Vis dėlto pavėsio kūrimas ir apsauga nuo saulės spinduliuotės – tai visuotinai veiksminga strategija, padedanti mažinti šilumos stresą.
Taip pat ir šviesių paviršių naudojimas – jie atspindi saulės šviesą, tad ir šis sprendimas veikia daugelyje kontekstų. Žinoma, labai drėgnuose klimatuose garavimu paremtas vėsinimas neveikia efektyviai. Tose vietose ypač svarbus tampa vėdinimas. Geras oro judėjimas – tai pagrindinis veiksnys drėgnomis sąlygomis.
Mes vis dar žinome nepakankamai, ypač apie tai, kaip skirtingos strategijos veikia skirtinguose klimatuose. Vis dar trūksta patikimų, palyginamų duomenų, kurie leistų visame pasaulyje užtikrintai nustatyti prioritetines priemones mažinti klimato kaitos poveikiui. Ir vis dar išlieka svarbūs klausimai: Kokia sąveika tarp vidaus ir lauko klimato? Jei atidarai langą – koks realus šiluminis efektas? O jei pastate reikalingas vėsinimas – kaip tvarkomės su perteklinės šilumos pašalinimu?
Vietoj to, kad tiesiog išmestume šilumą į viešąją erdvę, galėtume ją nukreipti – pavyzdžiui, į centralizuoto šildymo tinklus arba sujungti su pilkojo vandens infrastruktūra po žeme. Tai – didžiulis potencialas.
Tačiau ko tikrai neturėtume daryti – tai supaprastinti viską iki frazių kaip: „Tiesiog pasodink medį“ arba „Nudažyk viską baltai.“ Ne visi miestai vienodi. Jie neturi atrodyti vienodai – ir neturi veikti vienodai. Turime kurti tikrus rodiklius, rinkti realius duomenis ir integruoti šias strategijas į projektavimo procesą. Šiandien dėmesys skiriamas beveik vien tik pastatų vidaus klimatui, nuomos vertei, rinkos įvaizdžiui ir stikliniams fasadams. Tačiau beveik niekas neklausia: Kas vyksta už pastato? Kas už tai atsakingas? O tai – ne mažiau svarbu.
Remia: Lietuvos kultūros taryba.
Titulinis pav.: Šių metų Venecijos architektūros bienalėje Vokietijos paviljonas „Stresstest“ lankytojus pakvietė klimato kaitą pajusti patiems. Foto: ©Patricia Parinejad.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ autoriams buvo svarbu neapkrauti erdvės didaktiniu tekstu, o sukurti emocinę, įtraukiančią patirtį. Foto: ©Patricia Parinejad.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ autoriams buvo svarbu neapkrauti erdvės didaktiniu tekstu, o sukurti emocinę, įtraukiančią patirtį. Foto: ©Patricia Parinejad.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ autoriams buvo svarbu neapkrauti erdvės didaktiniu tekstu, o sukurti emocinę, įtraukiančią patirtį. Foto: ©Patricia Parinejad.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ autoriams buvo svarbu neapkrauti erdvės didaktiniu tekstu, o sukurti emocinę, įtraukiančią patirtį. Foto: ©Josef Grillmeier.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ filmo fragmentas. Foto: ©Patricia Parinejad.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ filmo fragmentas. Foto: ©Patricia Parinejad.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ filmo fragmentas. Foto: ©Patricia Parinejad.
Vokietijos nacionalinio paviljono ekspozicijos „Stresstest“ filmo fragmentas. Foto: ©Patricia Parinejad.
Atsipalaidavimui skirtoje paviljono salėje „DeStress“ buvo kuriama miesto aplinka su tikrais medžiais, cirkuliuojančiu oru, dienos šviesa. Foto: ©Patricia Parinejad.
Ant Vokietijos paviljono stogo vietą rado Vokietijos menininko Christopho Brescho projektas su 18 plazdančių vėjo „kojinių“, rodančių vėjo stiprumą ir kryptį lagūnoje. Foto: ©newjersey.am Nina Kirste Josef Grillmeier, Christoph Brech.
Vokietijos paviljono „Stresstest“ kuratoriai: Elisabeth Endres, Nicola Borgmann, Gabriele G. Kiefer ir Daniele Santucci . Foto: ©newjersey.am Nina Kirste, Josef Grillmeier.
