Kaunas sovietmečiu tvirtai ir nuosekliai saugojo savo „smetoninę“ tapatybę. Tarybų valdžia kontroliavo tik miesto oficialųjį gyvenimą, bet ne sąmonę.
Ypač svarbi miestiečių savivertei buvo kavinių ir restoranų kultūra. Kauno restoranų trestą 1986-aisiais valdė Valerija Urmonienė. Geležinė moteris. Ji galėjo viską. Jos klausė ir prisibijojo didžiausi šulai. Įskaitant vykdomąjį komitetą.
Kažkada, kai su Viliumi Adomavičiumi, ką tik baigę studijas, projektavome kavinės „Orbita“ interjerą, V.Urmonienė įvykdė stebuklą – gavo suomiškus baldus!
Tuomet tai prilygo skrydžiui į kosmosą. Mano berniukams reikia suomiškų stalų ir kėdžių, pasakė ji į raudono telefono ragelį. Ir Sezamas atsivėrė…
Kavinė „Tulpė“ ūžė istorinės Konrado cukrainės vietoje.
Visas Kaunas tą žinojo ir vertino. V.Urmonienė irgi. „Metropolį“, kuris nesuprantamu būdu išsaugojo pavadinimą ir sovietmečiu, ir „Tulpę“ V.Urmonienė šefavo asmeniškai. 1986-aisiais ji nutarė, kad modernistinis „Tulpės“ interjeras (1968, arch. Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas) nebeatitinka Kauno dvasios ir surengė atvirą architektūrinį konkursą.
Konkursą su fanfaromis laimėjo architektų Antano Tarnausko, Dalios Laurinaitienės ir skulptoriaus Vytauto Naručio projektas. Mes, jaunimas, džiūgavome, nes jutome, kad Maciulevičius stumia Paleckienės „baroką“.
Antaną Tarnauską su Algiu Kanču pravardžiuodavom „Auksiniu berniuku“.
Jis dirbo Paminklų restauravimo institute, ne Miestprojekte, kaip mes, todėl į jį žiūrėdavom iš mandagaus aukščio. Antanas tuomet laimėdavo praktiškai visus Kauno architektūrinius konkursus. Tai erzino mus, kurie buvome architektūriškai aštresni.
Antano komanda tuomet laimėjo 1.000 rublių! Turint omeny, kad jauno architekto alga “į rankas” tuomet nesiekė šimtinės – tai buvo didelis pinigas.
Vėliau, bėgant metams išaiškėjo A.Tarnausko stiprybės restoranų konkursuose paslaptis. Pasirodo jo senelis Povilas Tarnauskas dirbo brolių prancūzų restorane “Versalis” virtuvės šefu. Nelygios jėgos su tokiu užnugariu.
Beje, A.Tarnausko komandos projektas “Tulpėje” nebuvo įgyvendintas dėl nežinomų priežaščių.
Foto: Rimanto Norvilos (dabartinio Vilkaviškio vyskupo).
Anonimas
( 2024-09-06 )
Viską įmanoma atkurti.
Ar yra kas to nori ir gali?
Užpelkis
( 2017-09-29 )
Kodėl nebuvo išsaugota „Tulpė“ ? Todėl, kad Kaune nebuvo kritinės masės žmonių, kuriems rūpėtu tokių dalykų išsaugojimas. Kažkiek buvo, bet kritinės masės nebuvo. Keista, bet tai faktas. Buvo sunaikinta ir „Pasakos“ kavinė su F. Ušinskaitės vitražais. Kas toliau ? Keturiolika unikalių Kauno vaistinių ! Sunaikinta. A. Stoškaus erdvinis vitražas „Skrydis“ „Miestprojekte“. Sąrašą tęsti ? Griaukim, naikinkim „sovietinį“ meną ! Išmėtykim viską ir išvažiuokim į Norvegiją, kur mūsų laukia nauja „Tėvynė“. Pasijusim „laimingi“…
Nijolė Blank
( 2021-03-28 )
Jau senai nebuvo Valerijos Urmonienės, kuri visomis savo išgalėmis saugojo Kauno tarpukario paveldą.
Obuolinis ir kava
( 2017-09-25 )
Aišku, kodėl. Paklauskite tokio Dankšo.
vitas
( 2017-09-25 )
Mano manymu,Kauno Tulpės kavinės interjeras savo modernumu nenusileido Neringos kavinės interjerui. Kodėl nebuvo išsaugotas šis interjeras,kaip kad Neringa, ir kodėl jis virto ,mano manymu, eiline parduotuve-neaišku.