DIZAINAS – IT AUGALAS: Eisukė Tachikawa neforsuoja jo vegetacijos

NOSIGNER studijos įkūrėjas dizaineris Eisukė Tachikawa sako, jog norint nepatekti į pasaulį tvindančio „tiesiog“ įdomaus dizaino tvaną, labai svarbu atrasti vidurkį tarp paviršutiniško ir konceptualaus dizaino bei sugebėti realizuoti juos kartu.

Rudenį Vilniuje jau antrąkart vyko nepelnytai menkai pastebėta kūrybinių industrijų konferencija „Made in Japan“, kurios tikslas, trumpai tariant, supažindinti lietuvį su turtinga kūrybine Japonijos rinka bei „nušviesti“ kelius į ją. Šįmet konferenciją uždarė multidisciplininės dizaino studijos NOSIGNER įkūrėjo, dizainerio Eisukės Tachikawos pranešimas – patarimų rinkinys kūrėjui.
Įdomi detalė – studijos NOSIGNER portfolio nekukliai puošia „Mozilla“ ofiso Japonijoje interjero ir baldų dizainas bei 7,5 mln. tiražu Tokijo savivaldybės išplatinto apsisaugojimo stichinių nelaimių metu „vadovėlio“ dizainas. Taip pat – daugybė pasaulinio kalibro apdovanojimų. Be akivaizdžiai aukštų pasiekimų savo srityje, klausydama šio jaunai atrodančio ir laisvai scenoje bajeriukus mėtančio vyruko, pastebiu dar kai ką itin reto ir vis rečiau dizaino pasaulyje užčiuopiamo – išmintį ir jautrumą aplinkai.
KIEKVIENAS ŽINGSNIS – APGALVOTAS
Jei paprastai pakanka akimis perbėgti kurio nors dizainerio darbų nuotraukas, kad susidarytum gan aiškų vizualų įspūdį, su šiais japonais žaidimas ne toks paprastas – čia stringi ir skęsti temų įvairovėje, persipynusių technologijų ir sluoksniuotų idėjų vaivorykštėje.
Atrodo, kad nei vienas žingsnis nėra padėtas tiesiog šiaip – viskam yra aiškus pagrindas, tikslas ar net misija. Visi sprendimai priimti atlikus išsamią konteksto ir rinkos analizę.
Taip naivuoliškam udon makaronų verslo startuoliui buvo sukurtas produkto pakuočių dizainas, nuskynęs 2010–ųjų iF dizaino apdovanojimą, D&AD pieštuką ir dar kelis vertingus „medalius“.
Netrukus produktas tapo vienu populiariausių savo nišoje Japonijoje.
Minėdamas šį atvejį, Eisukė juokiasi, tikriausiai ir pats negalėjo patikėti tokia produkto sėkme, bet gavęs gan absurdišką užduotį karjeros pradžioje, į ją pažiūrėjo be mažiausios ironijos ir atliko nepriekaištingai.
VIDURYS TARP POPULIARAUS IR KONCEPTUALAUS
Nepaisant sėkmingos tobulumo medžioklės, studijos NOSIGNER darbuose išskirtinis dėmesys skiriamas gamtai, žmogui ir aplinkai. Atrodo, elementaru, tačiau tokia estetikos ir tvarumo santuoka ypač Lietuvoje dar gana reta.
Turiu prisipažinti, kad nors esu neabejinga vizualiajai pasaulio pusei, nepajuntu nė mažiausio susijaudinimo matydama tiesiog estetišką objektą. Vis mintyse klausiu „kam reikia dar vieno tokio daikto?“ ir dažniausiai atsakymo nerandu.
Neseniai viename Berlyno dizaino butike ilgai stebeilijausi į ypatingo grožio arbatinuką už xxx,xx eurų ir supratau, kad nieko daugiau ten nematau tik akiai malonią formą, kokybišką atlikimą ir storą dizainerio vardą. (Nuo–bo–du…)
NOSIGNER studijos įkūrėjas sako, kad norint nepatekti į pasaulį tvindančio tiesiog įdomaus dizaino tvaną ir maksimaliai pakelti kūrinio vertę, labai svarbu atrasti vidurkį tarp paviršutiniško populiariojo ir konceptualaus, gilaus dizaino bei realizuoti juos abu kartu.
DIRBTI MAŽIAU, PROTINGIAU, TIKSLIAU
Projektuose dažnai pasitaiko, kad išnagrinėjus, iš pirmo žvilgsnio, ryšio neturinčią, antrame plane esančią istoriją bei kontekstą, paaiškėja, kad jie akivaizdžiai sustiprina galutinį rezultatą ir pakelia produkto kokybę,“ – tikina E.Tachikawa.
Nesąmoningai studijos NOSIGNER kūrybos filosofija man susišaukia su permakultūros tėvo Masanobu Fukuokos darbo principais, kuriuos jis pusiau juokais vadina „tinginio žemdirbyste“. Grubiai perfrazuojant, permakultūra skatina įsiklausyti į aplinką, veikti tiksliai, protingai ir mažiau.
Panašią mintį tarp eilučių skaitau ir Eisukės vadovaujamos studijos darbuose, kai minimaliai apdirbta medžio sija tampa masyviu šviestuvu, kurį gaminant lieka itin mažai atliekų. Be abejo, techninė šviestuvo pusė nė kiek nenusileidžia idėjos svoriui – aksominė šviestuvo masyvo tekstūra juntama net nuotraukoje, o delikatus šviesos ruoželis, trykštantis, tarsi iš natūralaus pliauskos skilimo gilumos, galutinai įtikina kritišką ir reiklią akį.
LĖTO DIZAINO BEIEŠKANT
Tokiuose ir panašiuose renginiuose vis girdžiu besikartojantį klausimą „kodėl lietuviai taip nemoka?“. Tuomet mezgasi niekur nevedančios diskusijos, kurios dažniausiai baigiasi neatsakytų klausimų jūra.
Manau, kad lietuviai visgi moka, o retais atvejais netgi labai neblogai. Turime nedidelius pulkelius įvairių kūrybinių sričių atstovų, kurie dirba labai kokybiškai ir techniniais parametrais tikrai persirita per tą „pasaulinę“ kartelę.
Puiku! Deja, deja, dažniausiai žiūrėdama į tuos „švarius“ ir profesionalius darbus vėl pasijuntu kaip prie to arbatinuko – nuo-bo-du.
Kvėpuodama Eisukės atvežtu tūkstantmetės išminties persunktu šviežiu oru, suprantu, kad kartais tetrūksta išties nedaug: jautrumo aplinkai, žmogui, gamtai ir įsiklausymo. Čia vėl norisi grįžti prie žemdirbystės.
Galbūt, jei negriebtume kauptuko ir nepultume draskyti dirvos, kad augalui būtų lengviau augti ir mums gražiau į jį žiūrėti, o tiesiog prisėstume šalia ir ilgai, kantriai stebėtume, kaip šis auga, kaip sąveikauja su aplinka, galbūt pasiektume pačius mus nustebinsiančių rezultatų.
Dizainą taip pat matau kaip žmogaus užaugintą augalą. Tačiau tam, kad jis vešėtų ir žydėtų, turėtume jį auginti sąskambyje su tuo, kame jis auga – supančia aplinka, jos istorija, bendruomene, kurioje jis gimsta.
Titulinė foto: Kazimieras Šešelgis.

KANPYO UDON, studija NOSIGNER, 2009. Eisukė Tachikawa (meno vadovas, grafinis dizainas, produkto dizainas). Klientas: Oyama Pramonės ir amatų rūmai. Fotografas: Masaharu Hatta.

KINOWA, studija NOSIGNER, 2013. Eisukė Tachikawa (vadovas). Produkto dizainas: Eisukė Tachikawa, Kunihiro Sato, Sui Fujikawa. Grafinis dizainas: Takeshi Kawano, Toshiyuki Nakaie. Klientas: korporacija BUNSHODO. Fotografas: Masaharu Hatta.

MOZILLA FACTORY erdvė , studija NOSIGNER, 2013. Eisukė Tachikawa (vadovas). Interjeras: Eisukė Tachikawa, Kunihiro Sato. Grafinis dizainas: Toshiyuki Nakaie. Klientas: MOZILLA JAPAN. Fotografas: Masaharu Hatta.