PAVOJUS SENAMIESČIO DVASIAI://MAŽAJAI ARCHITEKTŪRAI GRESIA IŠNYKIMAS

Svarbiausia Kauno Senamiesčio gatvė 9-ajame dešimtmetyje atgijo – atgavo svarbioms istorinėms miestų erdvėms būdingą atmosferą. Architektų Rimvydo Palio ir Rymantės Gudienės architektūriniai sprendiniai bei individuali mažoji architektūra organiškai įsiliejo į seniausios miesto dalies architektūrinį kontekstą, o Vilniaus gatvę pavertė pavyzdine tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Sovietų sąjungoje. Vis dėlto Kauno Vilniaus gatvės išskirtinumui svarbūs mažosios architektūros elementai neturi jokio juridinės apsaugos statuso ar net yra laikomi nelegaliais, todėl tiesiog pasmerkti išnykti.

MAŽOJI ARCHITEKTŪRA – NELEGALI?

Aptariant Kauno Vilniaus gatvės bei jos architektūrą reikėtų prisiminti brutalią 5 metų senumo istoriją, kai staiga „pradingo“ ties sankirta su M.Daukšos gatve priešais kavinę stovėjusi stoginė. Vienas įsimintiniausių naujų klasikinės stilistikos architektūros elementų Lietuvos miestų istorinėse dalyse vieną vasaros dieną tarsi išgaravo. Detektyvą tuomet bandžiusiam išnarplioti portalui PILOTAS.LT tuometinė Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji specialistė (dabar – Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė) Evelina Karalevičienė porino, jog sovietmečio objektai istorinėje miesto dalyje nėra saugomi ir leidimo griauti stoginę departamentui išduoti nė nereikėjo. Stoginės likimu ėmus rūpintis miestui bei jo kultūrai neabejingiems piliečiams, iš kavinės savininkų (UAB „Žibuoklė“ direktoriaus M.Jonikos) gana operatyviai pavyko išgauti žodinį pasižadėjimą „pradingusią“ stoginę sutaisyti ir grąžinti. Tai žadėtą atlikti… iki 2011 metų Europos krepšinio čempionato (!). Gana greitai išaiškėjo, jog „išgautasis“ pasižadėjimas tebuvo akių dūmimas, iliustruojantis tiek ilgalaikės vertės nesuvokiantį dabartinio verslo mentalitetą, tiek ir jo naudojamą taktiką aptariant jautrias kultūrines problemas.

Neseniai paaiškėjo, jog atėjo eilė seniesiems reklamų ir skelbimų stulpams. Mat PILOTAS.LT redakciją ką tik pasiekė žinia, kad Kauno miesto savivaldybė bei teismai UAB „Prašau“ (šie stulpai priklauso jai) įpareigoja nugriauti Vilniaus gatvėje nuo pat jos rekonstrukcijos stovinčius 3 skelbimų stulpus. Esą pastarieji yra nelegalūs. Kas juos pakeis kol kas nepranešama. Gali būti, jog vieną dieną atsiras panašūs į dabar kai kuriose Senamiesčio vietose statomus tipinius psiaudoistorinės išvaizdos reklaminius stendus. Aišku, šie gal ir galėtų atsirasti platesnėse Kauno Naujamiesčio erdvėse ar, pavyzdžiui, prie pagrindinės Šančių rajono gatvės, tačiau humaniško mastelio Kauno senamiesčio bei Vilniaus gatvės aplinkoje jie atrodytų tikri svetimkūniai.

Gali būti, kad ne vien šie skelbimų stulpai, bet ir minėtoji stoginė ir kiti Vilniaus gatvės mažosios architektūros elementai formaliai yra ne tik nesaugomi, bet ir tarsi nelegalūs. Ko gero, tik tuo būtų galima paaiškinti kodėl savivaldybė ne tik pro pirštus žiūrėjo kaip iš svarbiausios Kauno Senamiesčio gatvės grobiamas statinys, bet ir iki šiol taip ir nepasirūpino, jog jis būtų grąžintas atgal.

GATVĘ PROJEKTAVO KAIP INTERJERĄ

Šiuolaikiniam istoriniam miestams būdingą pavidalą Vilniaus gatvė įgavo, kai realizavus tuometinio Komunalinio ūkio projektavimo instituto architektų R.Palio ir R.Gudienės rekonstrukcijos projektą, ji buvo paversta pėsčiųjų gatve. Būtent tuomet pėsčiųjų zona senojo trakto į Vilnių atkarpa iš Laisvės alėjos buvo pratęsta iki pat Rotušės aikštės. Vilniaus gatvės rekonstrukcija sovietmečiu įvertinta valstybiniu lygiu – jos autoriai bei statybininkai buvo pagerbti TSRS Ministrų tarybos vardiniais diplomais ir medaliais, paskatinti piniginėmis premijomis. 1985 metais įgyvendinta Kauno Senamiesčio regeneracija ženkliai pagerino seniausios miesto dalies įvaizdį. Nors jos metu negrįžtamai ir prarasta dalis Senamiesčio autentikos, jo struktūrai svarbių elementų, šis rajonas tapo reprezentatyvus bei patrauklus tiek turistams, tiek ir patiems miestiečiams. Per Senamiestį nutysusi Kauno Vilniaus gatvė su „istorinę“ atmosferą kuriančiu savo mažosios architektūros kompleksu tapo vienu pagrindinių naujojo jo įvaizdžio sudedamųjų dalių.

Architektas R.Palys pasakoje, jog pradėjęs dirbti prie Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projekto, pirmiausia sukūrė gatvės profilį, pakoregavo tiesmukas sankryžas su M.Daukšos gatve bei ties Katedra. Pasak architekto, vientisos dangos nuo fasado iki fasado sprendimas, realizuotas Laisvės alėjoje, Senamiesčiui paprasčiausia netiko. Vėliau į projektavimą įsitraukė ir architektė R.Gudienė.

Vilniaus gatvės rekonstrukcijos autoriai stengėsi pajusti tiek jos istorinę dvasią, tiek ir humanišką mastelį „Vilniaus gatvę įsivaizdavau kaip interjerą“, – projektavimo laiką prisimena architektas R.Palys. Pasak architekto, rūmų parketas čia it gatvė ir šaligatvis, sienos – namų fasadų eilės, lubos – siauras dangaus ruožas su balkonų fragmentais ir stoginėm, baldai – suprojektuoti individualūs mažosios architektūros elementai: telefonų kabinos, šviestuvai, suoliukai, šiukšliadėžės, skelbimų stulpai, vėliavų kronšteinai.

Projektuodami mažosios architektūros objektus, architektai padarė galybę jų variantų bei eskizų. Anot R.Palio, vien šviestuvų buvo pateikta keliolika variantų. „Iš pradžių galvojau šviestuvus projektuoti modernesnius, tarčiau vėliau priėjome nuomonės, jog istorinės formos Senamiestyje dera geriau. „Taip tarsi buvo grąžinta architektūrinė skola miestui, kuris tokių elementų jau nebeturėjo, skirtingai nei daugelis kitų istorinių Europos miestų“, – įsitikinęs architektas. Rekonstrukcijos autoriai Vilniaus gatvėje išsaugojo humanišką šios erdvės pobūdį.

DIDŽIAUSIA VERTYBĖ – VISUMA

Pagal architektų R.Palio ir R.Gudienės projektą atlikti mažosios architektūros objektų bei gatvės sprendiniai papildė Vilniaus gatvę ir tiesiog suaugo su pačios gatvės ir viso Senamiesčio kūnu. Tapo neatsiejama jo dalimi,, prisidedančia prie specifinės atmosferos.

Humaniško mastelio Vilniaus gatvės erdvėje mažosios architektūros objektai net vien diktuoja istorinę nuotaiką, bet suteikia daugiau išskirtinumo. Įgyvendinta rekonstrukcija išsiskyrė kompleksiškumu bei gana pažangiu požiūriu – klasikinių formų jos elementai čia yra individualūs, stilistiškai nesuvienodinti. „Mažosios architektūros objektams stengiausi sutekti individualų charakterį“, – dar vieną prieš 30 metų įgyvendintą kūrybinį sumanymą portalui PILOTAS.LT atskleidė R.Palys.

Kauno Vilniaus gatvės erdvės didžiausia vertė visgi yra ne pavienių jos komponentų ar architektūrinių sprendimų išskirtinumas, bet jų kompleksiškumas. Būtent dėl šio gatvė įgauna savitą istoriniams miestams būdingą atmosferą. Taigi, net ir į vieno jo komponento praradimą reikėtų žiūrėti kaip praradimą, klaidą ar net architektūrinį nusikaltimą. Mat, žinant dabartinės miesto valdžios labai pragmatiką požiūrį net ir į kultūrinius dalykus, padarytos negydomos žaizdos Kauno senamiesčio kūne liktų žiojėti ilgam, gal net ir visam laikui.

Vilniaus gatvės mažosios architektūros likimas, PILOTAS.LT žiniomis, bus sprendžiamas balandžio 4 dieną (pirmadienį) Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos posėdyje. Norėtųsi tikėtis, jog paveldosaugos ekspertai į šį architektūrinį sovietmečio palikimą nežiūrės vien formaliai, bet atsižvelgs į jo svarbą tiek svarbiausios Kauno Senamiesčio gatvės architektūrinei raiškai, tiek ir jos  dvasiai.