Menotyrininkės Editos Povilaitytės paskaita „Griuvėsiai ar pilis: Vilniaus Aukštutinės pilies ikonografija ir vizijos“ turėtų įlieti pavasariško kraujo į apsnūdusias paveldininkų ir architektų galvas. Aukštutinė Vilniaus pilis – tarsi esminis Lietuvos valstybės Gordijaus mazgas tiek istorine, tiek architektūrine prasme.
Šiandieninę menotyrininkės E.Povilaitytės paskaitą Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje Senajame arsenale (Arsenalo g.3, Vilnius) reikėtų laikyti kultūros istorijos vakaru, kuris atgaivins priblėsusią diskusiją apie ryškiausiąjį LDK karūnos perlą – Vilniaus Aukštutinę pilį.
Vilniaus Aukštutinė pilis – vienas stipriausių viduramžių fortifikacinių statinių, iš dalies prarado gynybines funkcijas, įsigalėjus artilerijai XV a. Nepaisant to, ir vėlesnių karų (1655–1661, 1705–1708 m.) su Maskva ir Švedijos karūna metu, Aukštutinė pilis buvo intensyviai naudojama iki pat LDK pabaigos.
XVIII a. gale Pranciškaus Smuglevičiaus tapytose vedutose Aukštutinė pilis jau vaizduojama smarkiai sunykusi. XIX a. pirmojoje pusėje Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos sulaukė netgi caro valdžios dėmesio. Pilies griuvėsiai traukė menininkų dėmesį – XIX a. buvo sukurta nemažai pilies ikonografinių vaizdų bei atsirado pirmosios buvusių statinių ant aukšto Pilies kalno vizijos.
Paskaitoje E.Povilaitytė pristatys pirmuosius Vilniaus Aukštutinės pilies liekanų apsaugos motyvus ir principus. Taip pat, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pilies liekanas intensyviai piešusio ir kūrusio jos architektūrines vizijas inžinieriaus Juozapo Kamarausko darbus. Bus proga susipažinti su architektūros tyrėjų Mariano Morelovskio ir Zigmunto Mečislovo Čaikovskio pilies rekonstrukcijomis bei XX a. šeštajame dešimtmetyje atsiradusias Aukštutinės pilies atstatymo idėjas.
Menotyrininkės E.Povilaitytės paskaita Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje Senajame arsenale (Arsenalo g.3, Vilnius) bus šiandieną, kovo 6, 17:00.
Leja
( 2019-04-09 )
Nesąmonė
Nesąmonė
Tūkstanti kartu