Dažnai savo istoriją suvokiame fragmentiškai, tarsi sunkiai skaitomą, neužtemdytoje salėje demonstruojamą ilgą ir trūkinėjančią begarsio kino juostą. Laiko nuotolis ir be sistemos pabirusių nematerialių faktų jūra dar labiau stumia istorinį turinį į „aktualaus“ gyvenimo paraštes. Galbūt todėl Birutės Valionytės tritomis „Didžioji Lietuva“ yra toks revoliucingas, nes veikia tarsi daiktinis istorijos įrodymas – akivaizdžiai, tiesiai, įtaigiai.
„Didžioji Lietuva“ – vizuali, informaciniu požiūriu glausta ir aiški albumų serija, skirta visų pirma plačiąjai auditorijai, kuri iki šiol buvo maitinama perkrautais faktologijos tomais ir neturėjo galimybės susidaryti bent apytikrio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės urbanistinės panoramos. Tai – neabejotinas B.Valionytės nuopelnas.
DIRBA VIENA, VALSTYBEI TYLINT
Per dešimtmetį autorės surinkti faktai ir gausi istorinė medžiaga, aplankyta ir nufotografuota daugiau nei 500 rūmų, pilių, tvirtovių, kanalų ir kitų statinių, žyminčių Didžiosios Lietuvos gyvenimą ir kultūrą sugulė į tris solidžius (daugiau nei 600 psl. kiekvienas) albumus.
Pirmasis ir antrasis tomai skirti lietuviškąjam paveldui Baltarusijos teritorijoje, trečiasis – Ukrainai, o ketvirtasis, kuris skaitytoją turėtų pasiekti dar šiemet, supažindins su lietuviškąja istorine architektūra dabartinės Lenkijos ir Rusijos teritorijoje.
Kovo 11akto signatarė sakė portalui PILOTAS.LT, jog dirba savarankiškai, negaudama jokios apčiuopiamos valstybinės paramos. Šiek tiek pagalbos iš savanorių ir rėmėjų sulaukia pradinėje, pasirengimo ekspedicijoms stadijoje ir knygų leidyboje. Pačias ekspedicijas B.Valionytė atlieka savarankiškai ir savo lėšomis. Ji naršo vietinius paveldo archyvus tyrinėjamose valstybėse, konsultuojasi su istorikais ir kraštotyrininkais, ieško išlikusių LDK pastatų ar jų liekanų.
Beje, anot B.Valionytės, valstybė nesiteikė net bibliotekoms ir mokykloms nupirkti „Didžiosios Lietuvos“ albumų…
MAŠTABIŠKA ARCHITEKTŪRINĖ INVENTORIZACIJA
B.Valionytė sakė portalui PILOTAS.LT, kad neturi jokių pretenzijų į kokius nors LDK istorijos revizorius. Ji teigia, inventorizuojanti nykstantį istorinės Lietuvos turtą, kad jis būtų „vienoje vietoje“, patogiai randamas ir galėtų pasitarnauti tiek mėgėjams, tiek keliautojams, tiek profesionaliems istorijos tyrinėtojams.
LDK architektūros fotodokumentavimas, atimantis begalę pastangų ir laiko, ieškant tinkamo rakurso ir apšvietimo, dažnai nuožmiai apleistose teritorijose, – pagrindinė „kalba“, kuria autorė prabyla į skaitytoją.
Ir ta fotokalba pasiteisina ypač. Ji aiški ir leidžianti suvokti adekvačiai architektūros kontekstą, jos pobūdį, mastą ir medžiagą.
Tai yra daug!Tai yra labai daug, ypač – gebantiems sisteminti atskirus vaizdus į vientisą mozaikinį audinį, dėka vizualaus mąstymo.
Kada nors bandžiusiam fotodokumentuoti apleistus paveldo objektus net suvokti sunku, kad tokį milžinišką darbą įmanoma atlikti vienam žmogui. Ypač – ignoruojamam Kultūros ir Švietimo ministerijų ir visokių be galo užsiėmusių departamentų, kuriems akivaizdžiai dar neišmušė valanda užsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Gal dėl to, kad rankytės per trumpos dirbti ne savo teritorijoje…
UNESCO LAUKIA LDK PILIŲ
Gal todėl „iki B.Valionytės“ Lietuva neturėjo jokio žemėlapių rinkinio, jokio LDK pilių atlaso, kuris bent apytikriai supažindintų su „Nepasiskelbusios Imperijos“ (anot Zenono Norkaus) architektūriniu paveldu, jo sklaida ir maršrutais.
Anot ambasadoriaus prie UNESCO Arūno Gelūno, prieš pusmetį jis pristatė Paryžiuje idėją, sujungti per kelias valstybes pabirusį LDK pilių konglomeratą, įrašant jį UNESCO globojamą pasaulio paveldo sąrašą. Pati idėja, anot A.Gelūno, UNESCO buvo sutikta palankiai, juoba, kad ją parėmė Ukraina, Baltarusija ir Moldova, o apie LDK pati UNESCO ir pasaulis turi kol kas labai menką supratimą.
A.Gelūnas sakė portalui PILOTAS.LT, kad dabar – pats metas greitai ir kokybiškai atlikti namų darbus visoms prie „LDK pilių projekto“ ketinančioms jungtis valstybėms, kadangi politinės konjunktūra UNESCO nuolat kinta, ir tai, kas palankiai sutinkama šiandien, nebūtinai bus remiama po kelerių metų. Deja, anot ambasadoriaus, kol kas iš Lietuvos jokių viltį teikiančių paveldo darbininkų signalų Paryžiuje dar nesigirdi…
DIDŽIOJI LIETUVA IR B.VALIONYTĖ KAUNE
Kad laukimas neprailgtų, kol Lietuvos departamentai ir ministerijos sugebės oficialiai pateikti LDK architektūros paraišką UNESCO saugomam sąrašui, su įspūdinguoju B.Valionytės tritomiu bus galima susipažinti Kaune.
Vasario 16išvakarėsesignatarė supažindins kauniečius su ekspedicijų metu surinkta medžiaga, su unikaliais Didžiosios Lietuvos istorijos liudijimais ir kontraversijomis.
Vakaro metu iš Birutės Valionytės rankų bus galima be antkainio įsigyti knygų “Didžioji Lietuva” II ir “Didžioji Lietuva” III.
Esate laukiami: GALERIA URBANA, Architektų namai (Vilniaus g.22, Kaunas), vasario 15, 17:00.
