Civilizacija – tai ne tik automobiliai, internetas ir mobilieji telefonai, bet ir šiukšlių krūvos. Blogiausia, kad jos vis auga ir auga. Jau prieš šimtmetį su siaubu rašyta apie tuometinį Londoną, kuris skęsta dvokiančiose atliekose, o Temzė vadinta didžiausiu Europos nutekamuoju vamzdžiu. Tiesa, tokių pat epitetų buvo sulaukusios ir kitos didžiosios Europos bei Amerikos upės. Susirūpinimas gyvenamosios aplinkos švara didėja.
Jau nesusiduriame su atliekų krūvomis miestų gatvėse, nematome pulkų žiurkių ar pelių, o ir skystosios atliekos nubėga požeminių komunikacijų labirintais. Tik ar iš tiesų pradėjome gyventi švariau? Juk viskas, ką mes išmetame, kažkur turi būti surinkta, išrūšiuota, išvalyta, o gal ir saugiai palaidota. Todėl persikelkime iš XIX a. Londono į šiuolaikinį Vilnių ir pasvarstykime, ar mes tikrai esame pranašesni aplinkos tausojimo klausimu.
VILIOJANTIS ŠIUKŠLYNŲ VERSLAS
Šių dienų didžiausiu paradoksu aplinkosaugoje, o tiksliau atliekų tvarkymo srityje, laikyčiau vienu metu vykstančią informacinę kampaniją, skatinančią neteršti aplinkos ir vis didėjančias šiukšlių gamybos apimtis, kurių niekas neribojo, neriboja ir neketina riboti. Gyvename pasaulyje, kur vieni turi elgtis su aplinka atsakingai, o kitų gerovė priklauso nuo to, kiek pavyks pagaminti perteklinės pakuotės ar vienkartinių nepatvarių gaminių. O visa tai vainikuoja didysis atliekų tvarkymo verslas. Verslas, dėl kuriuo tarpusavyje kovėsi ir garsūs 30-ųjų Čikagos gangsteriai, ir šiandieninio Neapolio mafijozai, ir visiškai legalios, kartais net „socialiai atsakingos“ verslo grupės. Tai verslas į kurį neįkels kojos bet kas panorėjęs, o įkėlęs, neišsilaikys be savivaldybių ar net nacionalinių vyriausybių paramos.
CHAMELEONIŠKI ŠIUKŠLIŲ MOKESČIAI
Mes mokame kai perkame pakuotę, mokame tiems, kas išveža pakuotes ir kitas šiukšles, nes mokame tiems, kas tas šiukšles tvarko. Menkavertis kiniškas žaislas supakuotas į brangesnę nei pats gaminys pakuotę – anokia naujiena. Plastikinis vandens butelis kainuoja keliskart brangiau nei jo turinys, o vienkartinis medicinos įrankis ne tik supakuotas į brangesnę nei jis pats pakuotę, bet ir jo utilizacija kainuoja brangiau nei jis pats. Mes net mokame už pakuotę, kurioje išsinešame iš parduotuvės kitas pakuotes. Esame kiekvieną dieną apmokestinami „šiukšlių mokesčiu“, kuris vis auga, auga ir auga. Lygiai taip pat auga ir šiukšlių krūvos.
Bet koks pasikėsinimas į šiukšlių pramonės gerovę atrodo kaip didelis iššūkis. Italai pirmieji Europoje suprato – pirkinių maišeliai yra blogis. Ir po ilgų svarstymų atsisakė juos naudoti. Atrodytų, kas čia tokio? Tačiau ši naujiena buvo pastebėta visų pasaulio naujienų agentūrų ir turėjo atgarsį kitose ES šalyse. Panašiai pasielgę amerikiečiai (Los-Andželo mieste) irgi sulaukė didelio dėmesio. Sulaukė, tačiau pakartoti šių žingsnių neskubama. Geriau vaidinti kovą už aplinkos švarinimą, išleidžiant apyvarton pažaliavusius maišelius, kurie, priešingai nei teigiama, ne visuomet nori suirti net ir gausiai laistomi. Kartais taip ir norisi pažodžiui išversti užrašą „I degrade faster“, esantį ant tokio maišelio, ir dedikuoti jį tiems, kas dar tiki, kad tokių pakuočių vartojimas nėra kenksmingas aplinkai. Džiugu nors, kad apskritai matosi kažkokie teigiami poslinkiai šioje srityje. Visai ką kitą galiu pasakyti apie gražiąsias prekių pakuotes.
SĄMONINGAS VARTOTOJAS – BLOGAS VARTOTOJAS
Pakuotės gražėja ir didėja, traukdamos akį ir jaudinančios vartotojo sielą. Čia karaliauja Jo Didenybė Marketingas. Sąmoningas vartotojas – blogas vartotojas. Dėl jo kenčia pramonė ir prekyba, dėl jo „neatsigauna“ ekonomika. Todėl pilasi iš televizijos ekranų, skverbiasi per spaudą ar net per asmeninio elektroninio pašto dėžutę – „pirk, pirk, pirk“. Pirk, nes privalai turėti madingiausią, naujausią daiktą. Jau parduotuvėje tave pasitinka vis didėjančios pakuotės, kuriuos siekia parodyti, koks vertingas yra jų turinys. Ir jei nesi ekologas–radikalas, ankščiau ar vėliau tavo ranka pati pasieks pačią didžiausią pakuotę. O jei parduotuvėje atsidursi per žiemos vartojimo šventes, tuomet po pirmos pakuotės seks antra, trečia, ketvirta…
Juokiuosi , kai girdžiu – pakuotės kiekis reguliuojamas per mokesčius. Taip esą numato ES direktyvos. Tiek to, mes jau pripratę, kad visa, kas bloga, nelogiška ir neefektyvu, tariamai kyla iš mistinių dokumentų, kurių dažnai net nepavyksta aptikti. Kalba ne apie tai. Kokia bebūtų tvarka, mūsų niekas neverčia veikti jos ribose. Maža to, mes galime naudoti ir esamą tvarką sau patogia forma.
Nelabai suprantu, kodėl aplinkos taršą reguliuoja ir taršos leidimus išduoda monopolinę padėtį turinčios privačios įmonės. Visiškai logiška, kad jos yra gyvybiškai suinteresuotos, kad būsimų atliekų būtų įvežta kuo daugiau, nes tai tiesiogiai lemia jų pelną. Susitarkime dėl šito proceso užkardymo mokesčiu, priversiančiu reguliuoti pakuotės ir prekės santykį ir rinka sureguliuos viską taip, kad pakuočių atliekų pradės mažėti. Tuomet ne utilizuotų atliekų santykinis dydis ar išduotų leidimų teršti skaičius lems sėkmę aplinkosaugos srityje, o realus šiukšlių kiekis.
Tiesa, tuomet nereikės daugelio tarpininkų, kurių verslas tėra „mažmeninių“ taršos leidimų išdavimas ir greičiausia žlugs didieji „aplinkosauginiai“ projektai – šiukšlių deginimo gamyklos, žadančios jų vykdytojams šimtamilijoninį pelną. Projektai, kurie stumiami, nepaisant nei bendruomenių protestų, nei žalos aplinkai, nei realios ekonominės naudos.
ANTRINĖS ŽALIAVOS IŠVADUOTŲ NUO TERŠALŲ
Apskritai, nėra pagrindo teigti, kad nerūšiuotų šiukšlių deginimas yra mažiau kenksmingas aplinkai nei jų laidojimas sąvartynuose. Yra visas sąrašas kancerogeninių (sukeliančių vėžį) junginių, nuo kurių neapsaugo jokie filtrai. Juolab, kad niekas negali garantuoti, kad brangūs filtrai apskritai bus tinkamai naudojami.
Prieš akis, medicinos atliekų deginimo istorija, kuomet manipuliuojant paskelbta „ekstremalia padėtimi“, vyko atliekų deginimas sukėlęs daug nemaloniu klausimų. Kas galėtų paneigti, kad komunalinių atliekų deginime irgi nesusidarys „ekstremali padėtis“, kurios metu bus stengiamasi įtikti degintojo verslui? O juk komunalinės atliekos tai ne vien mažai toksiška organika,- tai visas šiukšlių konteinerių turinys, kuris degimo metu sudaro kur kas kenksmingesnius junginius nei deganti mėsa ar chemiškai neutralūs plastikai.
Beje, jei kalbėti apie rūšiuotų atliekų deginimą, tai tinkamai panaudojant antrines žaliavas, apskritai nereikės jokių regioninių deginimo gamyklų, nes jose tiesiog nebebus ką deginti. Skaičiuota, kad tinkamai tvarkant atliekas visos Lietuvos mastu (tai viso labo 3 milijonai gyventojų, kas prilygsta vienam didmiesčiui), gali veikti viena specializuota įmonė. Bet, ar kas norės prarasti savo pelno dalį už globą tokių įmonių statybai kiekviename stambesniame mieste…?
