Jau daugiau nei 3 dešimtmečius Varšuvoje gyvenantis vienas garsiausių lietuvių menininkų Stasys Eidrigevičius šį pavasarį į gimtinę sugrįžo ir su savo darbais, ir su mintimis. Vilniuje jis Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidarė savo retrospektyvinę parodą bei surengė susitikimą, o Kaune – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) galerijoje „101“ skaitė paskaitą apie savo kūrybinio kelio pradžią. Beje, su pastarąja Kauno aukštąja mokykla žinomas menininkas žadėjo aktyviai bendradarbiauti ir toliau – studentams pravesti meistriškumo pamokas, seminarus.
SU S.EIDRIGEVIČIAUS ILIUSTRACIJOMIS UŽAUGO NE VIENA KARTA
S.Eidrigevičių Lietuvoje išgarsino jo įspūdingi plakatai ir vaikų knygų iliustracijos, su kuriomis užaugo ne viena karta. Šis savitas lietuvių tapytojas ir iliustratorius kuria užburiantį pasaulį, kuris kupinas jautrios fantazijos, metaforų, gilių jausmų. S.Eidrigevičius gerai žinomas įvairiose pasaulio šalyse – pasaulyje jau yra surengęs daugiau kaip 100 personalinių parodų. Tačiau išgarsėjęs kaip plakatų kūrėjas bei vaikiškų knygų iliustratorius, jis vien tuo neapsiriboja – fotografuoja, režisuoja, o pastaruoju metu net kuria skulptūras. Tačiau ir šių gana tolimų nuo dailės žanrų kūriniuose gana ryškus „dailininko matymas“, metaforinis mąstymas bei jo dailės darbuose pastebimas nenumaldomas noras pasakoti. Savo susitikimuose su lietuvių publika S.Eidrigevičius prisipažino, jog nuo seno kišenėse visada turi bloknotėlių, todėl piešia visur. Į keliones su dailininku visada keliauja ir 7 ar 10 labai minkšti – 4M, 8M – pieštukai. Pasak menininko, jei nebus jautraus pieštuko ir popieriaus ryšio, gero meno kūrinio sukurti niekaip nepavyks. Vieną geriausių sau popierių jis sakosi suradęs dar sovietiniais laikais. Gal jaunajam menininkui tuomet tai ir padėjo išlaisvinti meninę fantaziją bei galiausiai tapti vienu žymiausių šiuolaikinių lietuvių menininku, gerai pasaulyje žinomu dailininku. Apie S.Eidrigevičiaus meninius pasiekimus vaizdžiai byloja ir NDG veikianti paroda „Veidas ant kaukės“.
PARODA ATSPINDI S.EIDRIGEVIČIUI BŪDINGAS NUOTAIKAS IR BŪSENAS
Veidas ant kaukės – vienas svarbiausių S.Eidrigevičiaus kūrybos motyvų, be kita ko, išreiškiančių itin savitą dailininko pasaulio matymą bei požiūrį į jį supančią tikrovę. NDG didžiojoje galerijos salėje eksponuojami nuo 1974 metų iki šių dienų menininko sukurti darbai pasižymi žanrine įvairove. Iš viso čia galima pamatyti apie 200 įspūdingų meno kūrinių, kurie leidžia gana išsamiai susipažinti su įvairiapusiu S.Eidrigevičiaus meniniu pasauliu. Tai 1974 – 2010 metais sukurti aliejinės tapybos, temperos, pastelės, akvarelės, fotografijos, skulptūros darbai, estampai. Parodą „Veidas ant kaukės“ sudarančios trys dalys – „Miglota“, „Melancholija ir nostalgija“ ir „(Ne)mirtinga“ – atspindi S. Eidrigevičiaus kūrybai būdingas nuotaikas ir būsenas. Jose įvairiais rakursais ir skirtingomis meninėmis priemonėmis gvildenama kaukės tema. Kaukė čia kartais dengia personažo veidą ar nosį, o kartais ji beveik neapčiuopiama – pavirtusi popieriaus skiaute, drabužio fragmentu ar net personažo veido išraiška. Tai greičiau kūrinių personažų dvasinė būsena nei jų fizinis atributas. Parodoje „Veidas ant kaukės“ galima pamatyti ir gana neįprastų kūrinių – ant sovietinės armijos antpečių lapelių atliktų temperų, žymiam dailininkui V. van Gogui dedikuotą paveikslų ciklą, kaukių seriją iš prancūziško batono įpakavimo pagamintų ir pan. Iš viso to matyti, kad S.Eidrigevičius nelinkęs užsidaryti siaurose meninių žanrų rėmuose, kad menas yra ne tik jo pašaukimas, bet ir gyvenimo būdas.
ATSISAKĖ TRADICIŠKAI INTERPRETUOTI KAUKĘ
Akivaizdu, kad S.Eidrigevičius jau seniai yra atsisakęs tradicinės kaukės interpretacijos – kaip patogaus ant veido užsidėti daikto, kaip būdo pasislėpti ar pasijusti kažkuo kitu. Dailininkui labiau rūpi savo kūriniuose įkvėpti gyvybę negyviems bei prakalbinti nebyliuosius. Pagrindinis jo kūrinių personažas, nešiojantis veidą ant kaukės, iš pirmo žvilgsnio primena marionetę – jo veidas neemocingas, tarsi negyvas, sustingęs, o kūno judesiai statiški, pasyvūs. Kūno siluetą išryškina paprastas „medinis“ kontūras, o kūno struktūra primena tuščią kevalą. Vienas išraiškingiausių tokios kaukėtos būtybės bruožų – liūdnos apvalios tarsi sagos akys. Šios akys tarsi apverčia įprastą suvokėjo ir meno kūrinio personažo santykį. Pasidaro nebeaišku kuris stebi, o kuris yra stebimas. Personažas iš po kaukės žvelgia taip įdėmiai ir kantriai, kad pati kaukė tarsi atgyja. Pasirodo, kad kartais užtenka vien akylaus akių žvilgsnio, jog personažas atgytų ar net priverstų žiūrovą jo akimis pažvelgti į save. Personažo akimis pamatyti šiuolaikinio pasaulio absurdiškumą.
Ko gero, reikia sutikti su NDG S.Eidrigevičiaus parodą atidariusio kultūros ministro Arūno Gelūno žodžiais, kad paroda „Veidas ant kaukės“ – europinio ar net pasaulinio lygio. Tai viena pačių ryškiausių ir įsimintiniausių šiuolaikinio meno parodų NDG nuo pat jos atidarymo 2009-aisiais.
ĮKVĖPĖ KITŲ MENININKŲ KŪRINIUS
S.Eidrigevičiaus fenomeną bei jo įtaką šiuolaikiniam Lietuvos menui padėjo atskleisti NDG įvykęs susitikimas su pačiu maestro bei Nacionalinės premijos laureatu kompozitoriumi Broniu Kutavičiumi (susitikime taip pat dalyvavo parodos „Veidas ant kaukės“ kuratorės Regina Urbonienė ir Milda Žvirblytė). Jis ne tik dar kartą patvirtino dailininko įvairialypį talentą bei charizmatišką natūrą, bet ir į S.Eidrigevičių leido pažvelgti kaip į kitų meno kūrinių įkvėpėją. Susitikime buvo galima pamatyti performanso „Erotikos“ (1998) vaizdo įrašą, išgirsti B. Kutavičiaus kūrinį „Aštuonios Stasio miniatiūros“ (2002), o taip pat – išvysti Vytauto V. Landsbergio filmą „Penkios novelės apie Stasį“ (1993).
Performansas „Erotikos“ (muzika – B. Kutavičius, atlikėjai – S. Eidrigevičius, N.Malūnavičiūtė ir kt.) sumanytas su minimaliais sceniniais elementais – pasitelkus apšvietimą, vokalą ir spontanišką dailininko kūrybos aktą scenoje. Kompozitorius B.Kutavičius „Aštuonias Stasio miniatiūras“ sukūrė prieš 11 metų įkvėptas S. Eidrigevičiaus miniatiūrų ciklo. Susitikime taip pat buvo parodytos ir pačios 8 S.Eidrigevičiaus nutapytos miniatiūros, paskatinusios B.Kutavičiaus muzikinę kūrybą. Beje, žymaus šiuolaikinės lietuvių muzikos kūrėjo B.Kutavičiaus dalyvavimas susitikime su dailininku – neatsitiktinis. Jie abu kilę iš Panevėžio rajono, o jų kūryba viena kitai artima dėl išraiškos priemonių lakoniškumo, minties koncentracijos, teatrališkumo.
V.V. Landsbergio filmas „Penkios novelės apie Stasį“ – tai dailininko portretas, sudarytas iš jo kūrybos ir gyvenimo Lenkijoje epizodų, pasakojantis apie pirmosios personalinės parodos atvežimą dailininko gimtinėn Lietuvon bei apsilankymą prie Panevėžio esančioje tėviškėje.
KŪRYBOS TRAUKA PASIREIŠKĖ ANKSTI
Pasak paties S.Eidrigevičiaus, jo meninei pasaulėjautai didelės įtakos turėjo Aukštaitijos kaime praėjusi vaikystė. Apie šį menininko gyvenimo tarpsnį iš pirmų lupų galėjo susipažinti gegužės 11 dieną apsilankę VDU galerijoje „101“, kur maestro skaitė paskaitą apie savo kūrybos pradžią. Menininko vaikystė Panevėžio rajono kaimeliuose nebuvo turtinga, tačiau ji buvo kupina tikrų jausmų bei kaimietiškos realybės. Visa tai menininkas atsimena tikroviškai, tačiau pasakoja kiek pagražindamas, su jam būdingu švelniu humoru.
S.Eidrigevičius gimė Panevėžio rajono Mediniškių kaime netoli Smilgių miestelio. Vėliau šeima persikėlė arčiau Panevėžio – į Lepšių kaimą, kur laisvalaikiu būsimas menininkas ne tik piešė, bet ir fotografavo su už savo pinigus įsigytu fotoaparatu „Zenit“. Sudėtingos buitinės sąlygos neatėmė jo noro kurti. Greičiau net užgrūdino ateities sunkumams bei padėjo susiformuoti tvirtam meniniam požiūriui.
Paskaita organizuota pagal Kauno medijų festivalio „Kauno medijų dienos 2011“ programa, todėl daugiausia rodytos ankstyvosios nuotraukos. Pirmosiose menininko nuotraukose matyti jam pati artimiausia aplinka – motina, tėvas, kaimynai, sodybos fragmentai. Beje, Stasį su motina siejo ypatingas ryšys, o jo tėvui būdingo išradingumo atspindžius galima įžvelgti ir jo meninėje kūryboje. Jau šiuose jo kūrybiniuose bandymuose pastebimas autoriaus gebėjimas į aplinkinį pasaulį pažvelgti giliau, perteikti jo atmosferą. Jau tada būsimas menininkas sugebėjo į pilką kaimo kasdienybę žvelgti tarsi iš šalies. Melancholijos ir nostalgijos nuotaika matyti daugelyje jo ankstyvųjų nuotraukų, kurių dažni motyvai – rūkas, migla, prieblanda. Tačiau S.Eidrigevičiaus fotoaparatas fiksuoja ir momentinius kadrus, kurių, pasak paties jų autoriaus, nupiešti nespėtum – kaimyno plaukų kirpimo momentą, netikėtą veido išraišką ir pan. Jaunoje menininko galvoje glūdintys fantazijos klodai ryškiau prasiveržia bandymuose jungti po kelis kadrus į vieną. Čia pastebimas siurrealistinis meninis užtaisas.
RAKTAS Į KŪRYBĄ – VAIKYSTĖ?
S.Eidrigevičius meno mokėsi pirmiausia Kaune, S.Žuko technikume. Čia jis gilinosi į odos apipavidalinimo paslaptis. Kaip matyti iš kai kurių jo kūrinių, ši medžiaga gana artima menininkui ir dabar. Pasak paties S.Eidrigevičiaus, žymiai naudingesnė jo meninės asmenybės formavimuisi davė studijos Vilniaus dailės akademijoje (tuomet – Lietuvos valstybiniame dailės institute). S.Eidrigevičiui vėliau į pripažinimą teko nueiti dar ilgą kelią, tačiau ir pirmose jo fotografijose galima pajusti tą įtaigią melancholišką nuotaiką, kuri būdinga ir jau subrendusio kūrėjo darbams. Pamatyti užuomazgas to sunkiai supainiojamo kūrybos braižo, kuris dabar atpažįstamas visame pasaulyje.
Beje, S.Eidrigevičiaus retrospektyvinė paroda „Veidas ant kaukės“ NDG veiks iki birželio 5 dienos. Tokios progos vėliau ne tik gali tekti gailėtis, bet ir tekti laukti ilgai.
Paskaitos VDU galerijoje „101“ momentai:
