Architektūrinių konkursų istorija Lietuvoje siekia neatmenamus laikus. Deja, maža išlikę to meto informacijos ir įrodymų – negausu maketų, porėmių, sunykti spėjo netgi pastatai-laureatai. Šiek tiek geriau išsilaikė aiškinamieji raštai gudų kalba. Tenka pripažinti, kad architektūrinių konkursų istorija yra mažai moksliškai nagrinėta tema, stokojanti profesionalaus kompleksiško požiūrio, nesusieta su laikmečio kultūrinėmis, politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis aktualijomis.
Nors ir praėjo geras tūkstantmetis, tačiau šiuolaikiniai architektūriniai konkursai išsaugojo kai kuriuos archaiškus savo pirmtakų bruožus – čia tenka prisiminti kviestinio architekto Šv. Brunono atvejį, kai tuometinio rajoninio valdininko Zebedino įsakymu Šv. Brunono galva buvo nuplukdyta Alstros upeliu. Tokios sveikos konkurencijos pavyzdžių kiek kitais pavidalais gausu ir šiandieninėje įtakos sferų persotintoje architektūrinėje visuomenėje. Primename, kad šventasis Brunonas taikiai skaitė paskaitas apie vakarietiškus buities ir būties projektavimo metodus, nuoširdžiai domėjosi fortifikacijos ir kulto pastatų architektūra.
KONTRASTINGA DIALOGO KULTŪRA
Dar vienas panašus atvejis atsitiko 1236 metais Jauniūnų kaime, kur tarptautinio vorkšopo baigiamasis vakaras virto peštynėmis tarp docento Vykinto vadovaujamų Šiaulių proftechninės mokyklos absolventų ir Kalavijuočių universiteto studentų vedamų grafų fon Hazeldorfo ir Danenbergo. Ir šįkart viskas baigėsi svečių fiasko.
Formuluojasi išvada, kad tuometinės valdžios institucijos ir subjektai ne itin mėgo atvykėlius profesionalius kritikus ir ekspertus. Ypač aštrios diskusijos ir nesutarimai iškildavo vertinant religinių pastatų architektūrą. Dera pažymėti, kad kviestiniai svečiai dažnai patys perlenkdavo lazdą kišdamiesi ne į savo reikalus – netolerantiškai komentuodavo vietinių specialistų darbą, į konkursus atsiveždavo pasenusius tipinius projektus, jau realizuotus savam krašte, ir akiplėšiškai siūlydavo juos pririšti ir pritaikyti lietuvio dūšiai.
Negadinant diplomatinių santykių ir saugant tautinį identitetą teko ieškoti kompromisų ir kartais viešų konkursų aptarimui kviestis kaimyninių šalių nepriklausomus stebėtojus. Taip vystėsi draugiškas kaimynų dialogas ir sklandžiai vyko architektūriniai konkursai, kur dažniausiai sprendžiamas klausimas buvo pilių ir piliakalnių projektavimas.
DARNIOS PLĖTROS PRAKTIKA IR DIDAKTIKA
Kaip išskirtinį atvejį būtina paminėti XIII a. Mindaugo darytą sklypų sujungimą ir pirmąjį Lietuvos bendrąjį planą – tai laiką pralenkęs projektas, dėl kurio autoriui teko ir pakovoti.
Po to sekė pasaulinėje architektūros praktikoje analogų neturintis unikalus įvykis – Gedimino pilies vietos parinkimo ir statinio idėjos projektas, kur suvieniję jėgas inžinierius Gediminas ir architektas, konceptualistas, astronomas ir poliglotas Lizdeika pasitelkę anuomet dar niekam nežinomą Freudo sapnų analizės metodą šauniai vizualizavo pilies trimatį vaizdą ir pirmieji apdainavo statinio atsiradimo, ir atsiradimo būtent toje vietoje, idėją.
Po šio įvykio iškart sustiprėjo Lietuvos įvaizdis tarptautinėje arenoje, padidėjo tolerancija svetimtaučiams, savo noru Lietuvon pradėjo plūsti totorių ir karaimų meistrai.
Deja vėliau sekė parsidavėliškas Žečpospolitos bendrasis planas, valakinė reforma ir galiausiai Trečiasis padalijimas.
PRARADIMAI IR ATSIRADIMAS
Per šį niūrų ir ilgą laikotarpį lietuvių tauta neteko savo kūrybinio genofondo ir dingo demokratiškos konkursų organizavimo tradicijos. Nepaisant trumpo atsigavimo po 1918m. galutinai vertingas tradicijas išrauna sovietmetis. Tuometiniai snip‘ai, CK ir partijos užgaidos, surenkamos konstrukcijos “duoda savo”.
Pastarųjų dvidešimties metų įvykiai kelia prieštaringus jausmus – atsigauti bandantį demokratišką konkursą keičia viešasis pirkimas. Tai įvyksta ekonomikos daktarams nustačius, kad projektui kaip betono krūvai parduoti reikalinga sąskaita-faktūra. Skaidrumui įsigalėti neleidžia nuo sovietmečio besitęsiančios švogerių dinastijos bei samdomi (ne)priklausomi kišeniniai ekspertai – abejos kategorijos pasižymi nekomunikabilumu ir nemoka nė vienos užsienio kalbos. Universitetuose ugdomos ištisos „dvišlaičių“ architektų kartos.
Stagnacija ir dviprasmybėmis dvelkiančioje atmosferoje galų gale atsiranda „Architektūros parkas“. Mus vienija geri norai, novatoriški metodai ir draugiškas požiūris.
Atkurdamas geriausias praeities tradicijas, reaguodamas į dinamiškai besikeičiančią šiandieną „Architektūros parkas“ kviečia dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse BIBLIOTEKA!
