Saugoti ir konservuoti ar kurti ir statyti? Ką turėtų pasirinkti tauta, neseniai nusimetusi slogią nuostatą: „Neišsišokti, nekeisti, ne(per)sistengti“? Kurti naują kokybę, užpildyti erdvę sraunia saviraiška, atrodo, labiausiai tiktų vėl norinčiai į pasaulio žemėlapius sugrįžti jaunai valstybei.
Deja, kūryba, ypač architektūrinė, priklauso ne tik nuo kūrybinių aistrų slėgio, bet ir nuo gebėjimo kūrinius profesionaliai įvertinti. Pagarba ir atidumas vertinamam projektui, to vertinimo tikslumas Lietuvoje vis dar išimtis. Galbūt todėl taip stinga originalių realizacijų, taip retai architektūriniame poligone randasi naujų, nevienadienių pavardžių.
Turbūt tai skatina ir tam tikrą konservatyvistinį ažiotažą, įsisiūbavusį dar Sąjūdžio laikais. Architektai esą nevykėliai, todėl viską, ką įmanoma (ir neįmanoma), reikią išsaugoti, konservuoti, atkurti. Keista, bet ši lyg ir kultūringa nuostata, būdinga savo istoriją gerbiančioms tautoms, Lietuvoje transformuojasi į liguistą inkvizitorių ir netikėlių vesterną. Paveldosaugininkų ir architektų dialogas jau seniai vyksta pakeltais balsais, jis kupinas abipusio nepasitikėjimo ir nepagarbos. Apmaudu, tačiau labiausiai dėl to kenčia architektūra. Reglamentų (ypač paveldosauginių) daugėja, projektų derinimas virsta komplikuota ir neprognozuojama atskira ūkio šaka, bet istorinėje aplinkoje kuriamos architektūros rezultatai – vis graudesni.
Kas kaltas? Jie! Ir architektams, ir paveldosaugininkams kaltininkai greičiausiai aiškūs, vis dėlto iš tikro problema yra ne tai.
Gerų rezultatų net ir tikėtis neverta, jeigu rezultatai tiesiog nėra vertinami. Kai paveldosaugos struktūros sutartinai tyli apie istoriniame kontekste realizuotų objektų sėkmę, visuomenė lieka be orientyrų. Taip ir neaišku – kuriuos gi pastatus, kaip savotiškus bendro darbo su architektais rezultatus, patys paveldosaugininkai vertina teigiamai, o kuriuos – neigiamai. Ar yra aišku, į ką orientuotis?
Tylėjimas amnestuoja. Jei vengiama įvertinti savo darbo rezultatus, vadinasi, sistema silpna, nereikli sau ir be vertybinės orientacijos. Tada tylėti būna tiesiog patogu…
