Pasilik Lietuvoje, – ragina guvūs kanadiečio ir dano suburti aktyvistai, bandantys padėti jaunimui įžvelgti patrauklių galimybių ir Lietuvoje. Tačiau dezertyruojantys jaunuomenės pulkai abejingi agitatorių entuziazmui. Vis abejingesni ir pačiai Lietuvai. Ne dėl to, kad čia nepakeliamai blogai, ar gresia kokie nors pavojai. Dėl to, kad ji nieko nedavė. Noras gauti, noras išlošti bent nedidelį „puodą“ – tampa kasdienybės svajone, akimirksniu sutraukiančia minias ten, kur duoda.
Kita vertus, agituoti pasilikti, kai penktadalis Lietuvos jaunimo gyvena susikrovę lagaminus, – yra per vėlu. Akivaizdu, kad priežasčių yra ne viena ir jų derėtų paieškoti giliau. Ne tik bulvarinėje žiniasklaidoje, knibždančioje „laimingai ištekėjusių už užsieniečio“ paveikslėliais. Visų pirma – mokykloje.
Nemeilės trikampis: valstybė – mokykla – jaunas žmogus yra tarsi uždelsto veikimo bomba. Per 17 nepriklausomybės metų valstybė praktiškai nenuveikė nieko, kad Gedimino vaikaičiai pajustų bent šiokį tokį dėmesį, nuoseklų rūpestį, meilę. Nekalbant apie menką švietimo kokybę ir vis smunkantį pedagogų lygį, labiausiai iškalbinga yra pačių mokyklų architektūra. Atrodytų, lyg auganti jaunoji karta valstybei rūpi ne daugiau, nei Ruklos pabėgėliai. Tą dar buvo galima suprasti pirmaisiais jaunos valstybės metais, tačiau dabar, kai dauginasi akropoliai, žvilga bankai, kyla dangoraižių stiklai, – šito žeminančio kontrasto paaiškinti nebeįmanoma. Jaunas žmogus Lietuvoje patiria akivaizdžią „rasinę diskriminaciją“. Jo revanšas – emigranto kuprinė.
Tame slogiame kontekste, Alytaus šv.Benedikto gimnazija, ištvėrusi 16 metų statybų triatloną, atrodo, nelyginant geroji naujiena.Tarsi kuklus, bet tikras nevienadienio pavasario pasiuntinys.
