Kaita – žodis, pirmiausiai galvoje iššaukiantis vikšro metamorfozės vaizdinį. Arba metų laikų kitimą. Tačiau bet kuriuo atveju – tai natūralus ir neišvengiamas procesas kiekvieno žmogaus, daikto, architektūros ar projekto gyvavimo laikotarpyje.
Tik oro dalelių virsme atsiranda vėjas, tik ląstelių augimo dėka kūnas yra gyvas, tik žmonių minčių kaitoje gimsta revoliucijos. Jei keitiesi – vadinasi esi gyvas.
Tas pats dėsnis veikia ir meninius bei visuomeninius projektus. Ne išimtis – SIKON – studentų idėjų konkursas.
SIKON‘o, užgimusio 1983-aisiais, koncepcija per 36-erius metus iš esmės keitėsi 2 kartus. Pradžioje, trijų dabar garsių architektų Audriaus Ambraso, Gintaro Čaikausko ir Audrio Karaliaus valia, buvo laikomasi tiksliai apibrėžto konkurso formato: konkurso dalyviai savo idėjas turėjo pateikti ant 50×50 cm planšetų. Vėliau reikalavimai projektams keitėsi, tačiau nežymiai. Tokia SIKON‘o forma gyvavo iki 1994 metų.
KONKURSUOTI PABODO…?
Paskelbus nepriklausomybę, ėmė rastis naujos SIKON‘o apraiškos. 1994-ųjų vasarą rengtą SIKON‘ą jau sudarė dvi dalys: tradicinį konkursą papildė kūrybinės dirbtuvės buvusiame Karmelitų vienuolyne Subačiaus ir Strazdelio gatvių kampe. Šis nedidelis žingsnis tapo akseleratoriumi SIKON‘o raidos procese ir 2003-aisiais buvo išdrįsta keistis. Naujai susiformavusios savimonės kupini, laisvės ištroškę architektūros studentai ėmėsi keisti SIKON‘o koncepciją ir buvo galutinai atsisakyta konkurso formato.
VGTU Architektūros fakulteto persikėlimas į senamiestį suteikė galimybę kūrybines dirbtuves rengti būtent jo erdvėse. Akademinis darbas tuomet vykdavo individualiai, todėl kolektyvumo jausmo ištroškusiems studentams SIKON‘as tapo palankia platforma dirbti grupėse, bendrauti, dalintis idėjomis. Tai keitė ir raiškos būdus. Įprasta grafinė medžiaga virto į gana abstrakčias tūrines, erdvines instaliacijas.
TADA KITUR…!
Po kelerių metų atsirado naujų klausimų ir siekių. Jau 2006–aisiais tapo aišku, kad Tiškevičių rūmų kiemas – architektų vaizduotę ir kūrybingumą varžanti erdvė. Tais metais sikoniečiai renginį perkėlė į Šiaulius. Čia apleistame Ch.Frenkelio Odos apdirbimo fabrike buvo sukurta ne tik dviejų dienų stovykla, bet ir laikinas architektūrinis įvykis, skatinantis suvokti esamą vietos problematiką, naikinti kūrybinio mąstymo ribas.
ŠIEMET KITAIP…!
Šių tikslų, užsimezgusių pačioje SIKON‘o pradžioje tęstinumas – tapo ir SIKON XXXI organizatorių siekiu. Keičiantis kartoms bei didėjant jauno žmogaus kūrybiniams iššūkiams – tapo svarbu sukurti individualią dimensiją ir atrasti kitas meno raiškos priemones.
Birželio 28-30 dienomis SIKON XXXI bus ieškoma naujų būdų ištrūkti iš kasdienio skaitmeninio pasaulio. Dalyviai bus skatinami netradiciškai žvelgti į tai, kas aplink. Architektūros sąvokos ribos plečiasi. Šį kartą – Visagine, jauniausiame Lietuvos mieste. Miesto-salos fenomenas, urbanistinio koliažo principas bei daug kitų aktualių ir negvildentų aspektų kvies sikonistus naujai atrasti šį miestą bei leistis į galimų ir utopinių sprendimų paiešką.