Prieš kelis mėnesius sostinės Nacionalinėje galerijoje matėme, kaip šiuolaikiniu menu bandomas prakalbinti Pragaras. Šiandien Vytauto Kasiulio muziejuje (iki rugsėjo vidurio) turime progą matyti Rojų. Nuostabų lietuvišką Rojų, kur rojiniai pavidalai apvalyti nuo saldžių sentimentų, o tautiškumas – be pompos, literatūros ir banalybių. Tai – grafikos milžinas Viktoras Petravičius…
Dabar parodoje regime apie 130 įvairių Viktoro Petravičiaus (1906-1989) kūrinių. Ta proga verta prisiminti 1937-uosius, kai už savo iliustracijas pasakai „Gulbė karaliaus pati“ Paryžiuje, Pasaulinėje modernios gyvensenos meno ir technikos parodoje V.Petravičius buvo apdovanotas Grand Prix.
O už trijų metų, 1940-aisiais Kauno Konrado kavinėje dailininkas pirmą kartą susitiko kilmingą panelę Aldoną Mariją Šniukštaitę ir jau kitą dieną ją vedė. 1944 m. pasitraukta į Austriją. 1945 m. Miunchene V.Petravičius įsteigė Jungtinių Tautų globojamą tarptautinę dailės akademiją ir buvo jos rektorius. 1949 m. su šeima emigravo į JAV. Dirbo Čikagoje plieno, stiklo gamyklose, vėliau atidarė privačią dailės studiją, direktoriavo Čikagos Čiurlionio galerijoje. 1978 m. įsigijo namus ir žemės Mičigano valstijoje, Union Pier, kur su žmona gyveno ir dirbo iki pat mirties.
Dailininkas Linas Katinas, parodoje priblokštas Viktoro Petravičiaus kūrinių, šūktelėjo: „Tai yra tikras meno mistikas!“
Formos požiūriu V.Petravičiaus kompozicijos labai struktūruotos, nuolat derinami stambūs plotai su smulkiomis detalėmis (aišku, kad jis mokėsi iš etruskų, šumerų, egiptiečių ir, suprantama, iš lietuviškų sakralinių raižinių). V.Petravičius puikiai žaidžia poetinėmis metaforomis ir deformacijomis – mėnulis suartėja su moteriška galva, paukščiai – žmonių dydžio, o arkliai sumažinti lyg voverės ar katinai.
Žymioji V.Petravičiaus pasakos gulbė yra užkeikta pana. O jos išvaduotojas Jonas – pats tėvo įkeistas raudonam gaidžiui. Gulbė čia beveik Lietuvos metafora, o jos atkerėtojas Jonas – menininkas – kūrybingas, gudrus žmogus. Archetipinės pasakos „Gulbė karaliaus pati“ pana su Jonu ant žirgo bėga nuo velnio ir išgirdusi, kad Pragaro pasiuntinys atsiveja – žirgą paverčia kryžiumi, pati save – Nukryžiuotoju, o Joną – pamaldžiu seneliu atsiskyrėliu. Kai velnias pasiveja ir klausia: „Seneli, seneli, ar nematei prajojančio Jono su pana“, senelis atsako: „Mačiau, bet prieš penkerius metus“…
Mąstytojas Justinas Mikutis (1922-1988) taip apibūdino lietuvį: „Jis niekada nebuvo geras pagonis, bet nebuvo ir geras krikščionis“. Mes nuo savęs pridėkime – lietuvis-pagonis ilgėjosi krikščionybės, o apsikrikštijęs – ilgisi pagonybės, to pirmapradžio gaivalo. Lietuvis yra kažkoks labai įdomus mišrūnas.
Ir V.Petravičius tą pagavo. Jo kūryba ilgisi pasakos, rojinės pasakos su laiminga pabaiga (Jonas galiausiai pabėga ir laimingai veda savo gulbę-paną, per vestuves išgeria, eina pamiegoti ant pakulų. Kareiviai tuo tarpu užtaiso patranką, užkiša ją pakulomis kartu su Jonu ir iššauna… Todėl jis ir yra čia, ir gali papasakoti viską kaip iš tiesų buvo…).
V.Petravičius yra tas šakninis fenomenas, kuris, istorijos išplėštas iš Lietuvos – užsienyje tapo dar labiau lietuviu.
O dabar visai rimtai. V.Petravičius, klausiamas apie tikėjimą į Dievą, atsakė: „Aš nežinau, bet girdžiu jo balsą. Tai balsas, kuris nubaudžia tvanu, gaisrais ir pragaru. Balsas, kuris žmogų pakelia ir jį apšviečia. Be šito pajutimo atbunka menas, gyvenimas ir žmogus. Lietuvos liaudis – ar ji buvo pagoniška, ar vėliau tapo krikščioniška, iš esmės nepasikeitė. Nes ji girdėjo visada jo balsą, – kuris akivaizdžiai skamba liaudies dailėje, dainose ir pasakose“.
Dar vienas aspektas – ši sostinės paroda sugriauna snobiškus mitus, kad geras menas turi būti tik tapyba ir tik ant drobės (tai yra kolekcininkų ir muziejininkų blefas). V.Petravičiaus kūriniuose matome, kad jautrų ir originalų meną galima padaryti iš visko ir ant visko. Parodoje tai dažniausiai trapus, plonas popierius su menkom, paprastom spalvom. Kaip sakydavo J.Mikutis – „visi moka kalbėti, bet ne visi turi ką pasakyti; viskas priklauso nuo to, ar menininkas turi meninį mąstymą”. Būtent tai, o ne žanras, ne technologijos padaro meną vertingu ar beverčiu.
Ši Viktoro Petravičiaus paroda muziejininkams, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms gali tapti ženklu, švyturiu – kas iš tiesų turi atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje.
Fotografas Arūnas Baltėnas po atidarymo parodoje pasakė: „Vešk Petravičių į Orsay – Paryžiaus žmonės plauks miniomis”. Kosmopolitinių variantų turime apsčiai, o visavertiškų lietuviškų – vos vieną-kitą. Palanga turi Antaną Mončį, Kaunas – Čiurlionį, Rokiškis – Lionginą Šepką. Ar ne metas ir Vilniui rimtai pagalvoti apie Viktoro Petravičiaus muziejų? Jo kūryba iš naujo atsiskleidė kaip brangiausias perlas lietuviško meno karūnoje.
