balt 1010 **BALTARUSIŠKI SĄSIUVINIAI. // 1: SPALVA – GATVĖS DIZAINO MOTINA

Netikėkite. Baltarusijoje mėlyna yra ne vienintelė spalvyne. Be universaliosios visur tinkančiosios RAL 5015 dar yra švelniai „elektrinė“, violetinė ir šalta, šiek tiek žalsvoka geltona. Retai naudojama raudona atsiranda tik didelių pastangų viešosiose apraiškose (pvz. MTC logotipas su kiaušiniu). Keista, bet už 50 kilometrų į pietryčius nuo Vilniaus tamsiai žalios, trynio geltonos  ir ultramarino, kadaise dominavusių mūsų lipdukinėse iškabose, apskritai nerasi.

Užtat ypatingos pagarbos nusipelniusi Lydos Mėlynoji (baltarusių architektai juokauja, kad Lydos dažų fabrikas jau seniai gamina tik šios spalvos dažus) naudojama drąsiai ir nešykščiai: stogams, plieno konstrukcijoms, fasadams, akcentams, dizaino elementams. Liūdnokame kontekste ja švyti lauko tualetų durys, vandens bačkos, turėklai, langinės, tvoros ir net vaikųdarželinio medinio meškiuko trumpikės. Keista, bet be Lydos Mėlynosios kaži kaip apsieina Baltarusijos valstybinė vėliava. Gal dėl to ji atrodo šiek tiek „nesava“. Tarsi akla koloristiniam kontekstui.

Lygiame, plokščiaveidžiame Baltarusijos kraštovaizdyje ir miestų, miestelių viešojoje erdvėje šiandien neginčijama yra tvorų svarba. Tvora mūsų kaimynams – tarsi savotiškas gatvės erdvės milicininkas. Dažnai tvora formuoja visą gatvės išklotinę ir, vingiuodama kelis kilometrus per visą gyvenvietę, trina sklypų ribas, slepia „negražius“ daržus ir primena vienos rankos – vienos tvoros svarbą bendruomenės gyvenime.

Objektyviai vertinant, tvoros tarsi sukuria tvarkos ir vienovės įspūdį, o subjektyviai – tiesiog be gailesčio žaloja jautrią žiūrovo akį neįtikėtinai kičiniais, primityviais sprendimais ir uniforminiu gyvenimo būdu. Kolegos baltarusiai paaiškino, kad tvoros yra valdžios diegiamas ir visaip palaikomas vizualinės tvarkos elementas. Visgi lieka šiek tiek neaišku, kodėl tokiu atveju jos atrodo tarsi suprojektuotos pagiringo traktorininko arba vartotojo poreikių aukso gyslą atradusio betono liejyklos dailininko-brigadininko. Būtent čia imi suprasti, kad yra žmonių, kuriuos būtina izoliuoti nuo bet kokių vaizdinės saviraiškos priemonių…

Visgi, ranką ant širdies padėjęs turiu prisipažinti, kad kai kuriais atvejais baltarusiškas gatvės dizainas įgauna tokį primityvų pobūdį, kad užsidarius estetikos ratui staiga pakylama į Tikro meno lygmenį. Imi rasti netgi oparto ar sumaniai paslėpto protesto prieš lyčių nelygybę Dievo ir prezidento akivaizdoje apraiškų.

Maudžia įtarimas – jie juk nerimtai. Viskas, kas daroma, atrodo tarsi laikinos kino dekoracijos. Galbūt mūsų kaimynų dizaineriai mano, kad neverta stengtis, neverta kovoti su neišmanėliais, kad greit laikai pasikeis… ir jau tada…

Atsargiai, broliai. Man regis, baigiate priprasti.