Lietuvos organizuotą tarptautinį architektūros konkursą „Ateities mokykla Ukrainai“ laimėjęs Italijos architektų biuras „Scandurra Studio“ vis dažniau minimas Lietuvos viešojoje erdvėje. Italų projektas „Nauja kaimynystė edukaciniam stebuklui“ siūlo pažvelgti į mokyklą ne vien kaip į mokymosi erdvę, bet ir kaip į rūpesčio bei saugumo vietą Ukrainos vaikams. Apie šią viziją su architektų studijos įkūrėju ir Italijos dizaino ambasadoriumi Lietuvoje, Alessandro Scandurra, kalbasi Indrė Grikšaitė.
– Alessandro, koks jūsų ryšys su Lietuva? Kodėl jus čia matome vis dažniau?
Praėjusį mėnesį, minint Italijos dizaino dieną, man buvo suteiktas Italijos dizaino ambasadoriaus Lietuvoje titulas.
Šis vaidmuo man yra didelė garbė ir dar labiau sustiprina ryšį su Lietuva ir Baltijos šalimis. Nors Lietuvos kultūra, jos ryšiai su Italija man buvo žinomi visada, glaudus darbas su lietuviais prasidėjo kiek daugiau nei prieš metus – dalyvaujant architektūros konkurse „Ateities mokykla Ukrainai“, kurį inicijavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Laimėjusi architektūrinį konkursą, mano komanda labai džiaugiasi naujai atsivėrusiomis kultūrinėmis durimis – prisidėti prie greito ir modernaus sunaikintos švietimo infrastruktūros atstatymo Ukrainoje, bendradarbiauti su Lietuvos bei kitų Baltijos šalių specialistais, mums yra didelė garbė.
Matau, kad Lietuvos kultūra giliai suvokia architektūros vaidmenį skatinant teigiamus pokyčius.
Lietuvos nepriklausomybė architektams suteikė galimybę kurti naują šalies veidą. Išsilaisvinimas, atgimimas – turbūt labiausiai kūrybiškai stimuliuojančios, įtraukiančios energijos. Man įdomu prisidėti prie šio proceso.
Tikiu, kad, kaip ir tarpukariu, kai buvo sukurtas unikalus lietuviškas modernizmo stilius, taip ir dabar Lietuvoje galima sukurti kažką dar neatrasto. Mano studijai Scandurra Studio Architeturra tai yra tikrai svarbu.
– Kaip manote, kuo jūsų architektūros vizija ypatinga? Kuo ji gali būti naudinga Ukrainoje?
Architektūra savo prigimtimi kalba apie ribas – ji kuria ir formuoja kontūrus, kurie yra ne tik fiziniai, bet ir kultūriniai bei socialiniai, psichologiniai.
Mes įsivaizduojame architektūrą kaip atvirą sistemą, įtraukią netikėtoms galimybėms. Skatinančią bendruomeniškumą. Toks požiūris būdingas mūsų studijai.
Vienas man pačiam ypatingas pavyzdys, 2015 metais, per „Expo“ parodą Milane, miesto širdyje sukurti vartai. Tai, kas iš pradžių buvo numatyta kaip aptarnavimo paviljonas, virto tyčia palikta tuščia erdve tarp dviejų laikinų struktūrų.
Galiausiai vartai tapo vieta, kur žmonės netikėtai ir įvairiai pradėjo sąveikauti su aplinka. Čia įvyko daugybė renginių, parodų ir kitų kultūrinių fenomenų. Architektūra turi galią skatinti santykius ir kurti naują realybę, kurioje gimsta erdvės ir miesto potyrių galimybės, variantiškumas.
– Man anksčiau jau esate sakęs, kodėl nusprendėte bendradarbiauti su lietuviais. Gal dar galime grįžti prie šių minčių išsamiau?
Žinoma. Jei gerai pamenu, tuomet kalbėjome apie tai, kad man bendradarbiavimo kryptį lemia ne šalies pavadinimas ar partnerių pilietybė, o bendras mąstymas, intelektas, kultūrinis sąlyčio taškas.
Partnerystėse, kurias esame užmezgę Baltijos šalyse ar Ukrainoje, mus traukia panašūs žmonės. Visuose savo projektuose sutinku šviesias, intelektualius asmenybes. Ne tiek daug galvoju apie tautybes.
– Alessandro, jūsų projektas Ukrainos mokykloms išsiskiria plačia ir kitokia švietimo samprata. Detalizuokite, prašau…
Mūsų vizijos esmė – tikėjimas mokyklomis kaip bendruomenės laboratorijomis. Žiūrime į architektūrą kaip į švietimo įrankį, kuris gali skatinti socialinę sąveiką, kūrybiškumą, saviraišką. Tam tikra prasme net decentralizuoti kultūrą Ukrainoje.
Mokykla neturi būti vien tik pastatas pamokoms. Ji gali tapti saugia, jaukia vieta, net prieglobsčiu – teikiančiu ne tik žinias, bet ir rūpestį, psichologinę, medicininę paramą. Gyvenimo etapas, kai mažas žmogus auga, vystosi – toks ir turi būti – apgaubtas ramybe ir saugumu.
Karinio konflikto metu ši funkcija įgyja ypatingą svarbą. Architektūra privalo reaguoti greitai ir efektyviai, paversdama pažeidžiamumą galimybe atgimti.
Atgimimas neįmanomas be švietimo, kultūros ir naujų idėjų – Ukrainos mokyklos gali tapti to atgimimo centrais.
Kijeve ir kituose didmiesčiuose net karo metu tęsiasi pamokos, paskaitos, kultūrinis gyvenimas. Tačiau atokesni regionai susiduria su iššūkiais – trūksta ne tik saugumo, bet ir galimybių, patalpų. Būtent ten įgyvendintas „Ateities mokykla Ukrainai“ projektas gali tapti vilties langu į geresnę ateitį.
– Ar turėjote omenyje ir psichosocialinius iššūkius, su kuriais dabar susiduria Ukrainos vaikai?
Absoliučiai. Remdamiesi UNICEF duomenimis, matome, kad daugiau nei pusė mokytojų Ukrainoje pastebi ryškų mokinių įgūdžių nuosmukį. Tiesioginį ugdymą šalyje lanko tik trečdalis vaikų.
Tai primena, kokios išties tragiškos yra karo pasekmės. Jos neapsiriboja tuo, kas prarasta, netektimis, bet ilgam sužaloja ir šalies ateitį per vaikus.
Tokia situacija signalizuoja apie būtinybę kuo greičiau grąžinti vaikams mokyklą – kaip erdvę, kurioje formuojasi jų tapatybė ir vyksta vystymasis. Todėl ir mūsų projektas buvo kuriamas ne tik architektūriškai, bet ir socialiai jautriai, įmanomai atidžiai.
– Kaip visa tai atsispindi jūsų pasiūlytame projekte?
Mūsų koncepcija grindžiama „beveidės“ architektūros idėja – tokia, kuri neprimeta savęs erdvei kaip baigtinio objekto. Priešingai – ji įsitraukia į nenuspėjamą kaitos procesą ir ribų dinamiką.
„Nauja kaimynystė edukaciniam stebuklui“ yra modulinis, tvarus, pritaikomas įvairiems kontekstams projektas. Kartu su Ukrainos architektu Mykhailo Vustianskij sukūrėme prototipą, kuris gali būti lengvai išardomas, perkeliamas ir surenkamas iš naujo kitoje vietoje – tai leidžia greitai reaguoti į kintančius poreikius.
Projekte dalyvavo išmaniosios energetikos specialistai (DEERNS Italia) ir surenkamosios statybos specialistai (CEAS). Didelė įvairių ekspertų grupė leido sukurti prototipą, kurio statybos laikas trumpas, energetinis naudingumas didelis, o CO₂ pėdsakas minimalus.
– Alessandro, kokias ugdymo erdves siūlote?
„Nauja kaimynystė edukaciniam stebuklui“ dizainas paremtas modulių tinkleliu, kuris leidžia laisvai konfigūruoti vidaus patalpas – nuo mažų klasių iki visos mokyklos struktūros. Tokios įgyvendinimo galimybės išbandytos skirtinguose Ukrainos kontekstuose.
Pagrindinė versija apima daugiau nei 10 000 kv. metrų – čia telpa edukacinės, poilsio zonos, erdvės civilinei apsaugai, rūpybai ir laisvalaikiui.
Turime ir hibridines erdves, pritaikytas skirtingiems ugdymo lygiams – jos skatina bendravimą, keitimąsi žiniomis ir idėjomis. Būtent tokia koncepcija, kai net koridoriai tampa dinamiškomis neformalaus ugdymo zonomis, leidžia efektyviai išnaudoti erdves ir suteikti daugiau lankstumo bendruomenei.
– Man regis, žaliosios erdvės jūsų projekte užima itin svarbią vietą. Ar tiesa?
Tikrai taip. Projektas įsilieja į aplinką apželdintu fasadu, o vidiniai kiemai ir sodai kuria vientisą vidinių ir išorinių erdvių sistemą.
Mus įkvėpė Italijos vienuolynų „hortus conclusus“ – uždari sodai, skirti ramybei ir atradimui. Tokios vietos praturtina mokymosi procesą, suteikia erdvę susikaupimui. Šviesa, gamtos ritmai, tyla – visa tai tampa mokymo proceso dalimi.
Net fasaduose naudojame perdirbtas medžiagas, kurios susilieja su landšaftu. Prototipo statyboms gali būti panaudotos iš po konflikto likusios statybinės medžiagos, betono laužas, kurį apželdinus pastatas įsilies į aplinką ir taps jos dalimi.
Tokia mintis kilo ne vien dėl tvarumo, bet ir simboliškai: transformuoti tai, kas buvo sunaikinta, į kažką naujo ir viltingo.
– Ką šiuo projektu teigiate Ukrainai ir pasauliui?
Mūsų tikslas – padėti Ukrainos vaikams greičiau sugrįžti į mokyklą. Ne bet kokią, o geresnę – atspindinčią naują šalies viziją ir švietimo sistemą.
Mūsų sukurtas projektinis prototipas Nauja kaimynystė edukaciniam stebuklui yra sistema, kuri gali būti supaprastinta iki “įrankių rinkinio”, prieinamo dizaineriams, institucijoms ir rėmėjams, norintiems aktyviai prisidėti prie naujo mokyklų modelio kūrimo.
Tai yra atviro kodo sistema, skatinanti bendravimą tarp suinteresuotų šalių, architektų ir bendruomenių.
Manau, kad svarbu turėti tokią lanksčią sistemą, nes tik greitas, paprastas ir kokybiškas bendradarbiavimas padės ne tik atstatyti, bet ir esmingai modernizuoti švietimo infrastruktūrą Ukrainoje. Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie šio proceso – su dėkingumu Lietuvos vyriausybei, kuri inicijavo šį projektą, ir visai komandai, kuri dalyvavo jo kūrime.
Kaip sakė Ukrainos viceministras Jevhenas Kudriavetsas – turime ne tik atstatyti, bet pastatyti geresnę Ukrainą.
– Alessandro, dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės Ukrainoje, įgyvendinant jūsų projektą „Nauja kaimynystė edukaciniam stebuklui“.
Projektas Ateities mokykla Ukrainai (Scandurra Studio Architeturra srl (Italija) ir M. A. Vustianskij (Ukraina)).
Projektas Ateities mokykla Ukrainai (Scandurra Studio Architeturra srl (Italija) ir M. A. Vustianskij (Ukraina)).
Projektas Ateities mokykla Ukrainai (Scandurra Studio Architeturra srl (Italija) ir M. A. Vustianskij (Ukraina)).
Projektas Ateities mokykla Ukrainai (Scandurra Studio Architeturra srl (Italija) ir M. A. Vustianskij (Ukraina)).
Projektas Ateities mokykla Ukrainai (Scandurra Studio Architeturra srl (Italija) ir M. A. Vustianskij (Ukraina)).
Projektas Ateities mokykla Ukrainai (Scandurra Studio Architeturra srl (Italija) ir M. A. Vustianskij (Ukraina)).
Projektas Ateities mokykla Ukrainai (Scandurra Studio Architeturra srl (Italija) ir M. A. Vustianskij (Ukraina)).
