ARCHKONKURSINĖ IŠBANDYMO AGONIJA://PANERIŲ MEMORIALO KONKURSAS

Panerių memorialo, skirto Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti, kompleksinio sutvarkymo atviras koncepcijos konkursas – rimtas ir labai svarbus išbandymas, tarsi tikrinantis ne tik visų konkurso veikėjų moralę ar etiką, bet ir svarbesnes, gilumines mūsų visuomenės nuostatas bei vertybes. Pagal tai, kaip šis konkursinis išbandymas bus įveiktas, bus galima spręsti apie realią jo veikėjų padėtį ir nuostatas, o ypač – Panerių konkursinės problemos atžvilgiu.

Taigi, neabejotinu išbandymu Panerių konkursas tapo jo organizatoriams, kurių tikslai – kilnūs ir sudėtingi. Kolektyvinės Holokausto atminties pažymėjimas ko ne visais atvejais buvo vertybių ir valios pastangų dalykas. Lietuvoje Holokausto įvykių ženklinimas iki šiol dar nebuvo nei pakankamas, nei kokybiškas. O kalbant ypač Panerių memorialą – tai pažymėtina ypatingai, nes jis yra jei ne privalomas, tai tikrai būtinas ir mūsų Valstybei, ir Vilniui, ir Žydų bendruomenei.

Tad būtent jai ir tenka pereiti sunkų teisingumo išbandymą, – įstatymo raidės ir dvasios dviprasmiškumo ir prieštaros agoniją, kurios rezultatas viso ko pabaigoje beveik visada atrodo klaidingas.

IŠBANDYMAS ARCHITEKTŲ SĄJUNGAI, AUTORIAMS, RECENZENTUI

Problema tradicinė: ar taisyklės ir reikalavimai galioja visiems vienodai ir ar jos nėra pernelyg griežtos, kai kalbame apie sielos virpesius ir meninės kalbos subtilumus, idėjos grynumą ir pusiau-sprendimus. 

Dėl jų jau kilo namažai diskusijų ir aistrų, kurios, tikėtina, rodo norus pasiekti kuo geresnį rezultą, o nėra pastangos sabotuoti ir griauti gerą idėją. Labai norisi tuo tikėti…

Kaip žinia, panašus išbandymas architektūriniu konkursu yra tapęs “suklupimo akmeniu” ne vienam veikėjui ir tikrai šio konkurso rengėjams – Architektų sąjungai (LAS), kurios indėlis yra neabejotinas. Anksčiau yra tekę pastebėti, jog pasitaikydavo atvejų, kai pati nubrėžusi taisykles architektūriniame konkurse, LAS leisdavo sau jas interpretuoti gana laisvai…

Taip pat nemenkas išbandymas šis konkursas buvo ir tebėra projektų autoriams, kurie po visų batalijų dar turi galimybę išlikti oriais ir sąžiningais, arba tęsti teisines kovas viešųjų pirkimų procedūrų ringuose.

Panerių konkursas tapo rimtu išbandymu ir man asmeniškai, kaip recenzentui. Todėl apsisprendžiau reikšti mintis bei kritiką atvirai (atsiprašau, kad kažką įžeisiu), nes manau, jog kaip tik kalbant atvirai ir tiesiai gali būti išgirstas, ypač kai to labai reikia siekiant galutinio konkurso tikslo. 

KONKURSO TIKSLAI, UŽDUOTIS IR SĄLYGOS

Kaip ir kitais atvejais, šio konkurso sąlygos susietos su viešųjų pirkimų procedūrine logika ir taisyklių kaupiniais, viena vertus buvo labai griežtos ir tikslios, o kita vertus, savo griežtumu stipriai apribojo idėjos raiškos galimybes, reglamentuojant idėjos pateikimo apimtis. 

Čia atkreiptinas dėmesys, kad ieškant geriausios koncepcijos ir idėjos, o ne užsakant techninį ar darbo projektą (ar perkant daiktą), toks apimties ribojimas ne visada pasiteisina. Čia juk svarbu ne tik kas siūloma, bet ir kaip tie siūlymai aiškinami. Architektūros koncepcijų ir idėjų atveju tai dažnai atliekama schemomis ir tik po to žodžiais. Šio schematinio idėjų aiškinimo atsisakymas ženkliai nuskurdina architektūrinės kalbos žodyną, nes ne kiekvieną idėją gali išreikšti žodžiu, kaip ir ne kiekvienas jausmas ar konotacija gali būti iki galo paaiškinta racionaliai.

Architektūros atveju – semantiniai kodai, provaizdžiai ir nuojautos, kurių yra ir privalo būti tokio tipo architektūroje ne visada tinkamai gali būti paaiškinami vien raštu. Architektams tai ypač sudėtinga, nes ir daugelis jų, ir tie, kam skirta architektūra, lengviau suvokia vaizdą, nei tekstą. Todėl manau, kad pernelyg griežtas pateikiamos medžiagos reglamentavimas buvo viena esminių šio konkurso klaidų ir pinklių, į kurias buvo įpainioti jo organizatoriai.

Konkurso Rengėjai (LAS) galėjo ir turėjo numatyti tokias grėsmes, nebent jų požiūris į architektūrą visiškai atitinka “STRinę” logiką.

Aišku viena – viešųjų pirkimų specialistams atidavus taip suformuotas taisykles konkurso vykdymui, tikėtis, kad jos galės būti interpretuojamos laisviau yra beprasmiška. VPT dantračiai veikia kaip šveicariškas laikrodis ir juose lengvai gali būti sutraiškoma net ir geniali idėja, jeigu ji neatitinka taisyklių.

Deja, ši pamoka sunkiai išmokstama, o jos mokomės prarasdami ne tik konkursinę motyvaciją, bet neretai ir gerą architektūrą. Visgi, tai greičiau ne VPT problema, bet tų, kurie formuluoja salygas ir gina jose nustatytas pozicijas. (žodis “gina” čia yra svarbiausias).

Kaip ten bebūtų, aišku tai, kad nustačius sąlygas ir taisykles, vėliau jų keisti nebegalima. Jau patekus į griežtus įstatymo raidės gniaužtus, kalbėti apie įstatymo dvasią nebepadoru, nes kitaip bet kokia nešališkumo, sąžiningumo ar kokia kita deklaracija tampa tuščiavidure ir beprasme. Ir tai nėra vien principingumo reikalas…

KONKURSINIŲ DARBŲ ATITIKIMAS SĄLYGOMS IR REIKALAVIMAMS

Minėtame konkurso sąlygų griežtumo kontekste, konkursui pateiktų darbų atitikimo reikalavimams vertinimas yra vienareikšmis. Aiškumo suteikė Viešųjų pirkimų tarnybos atsakymai į paklausimus, kurie aiškiai nurodo, kad papildomos medžiagos būti negali.

Lygiai taip pat konkurso salygose buvo aiškiai nurodyta, kad pateikti projektai ir dokumentai turi atitikti anonimiškumo reikalavimus. Taigi, dalis darbų neįvykdė šio reikalavimo, lygiai taip pat, dalis jų pateikė per daug medžiagos planšetuose. Tiesa, šių punktų vykdymas yra vien dalyvio atsakomybės reikalas. Gal būt, siekiant pagelbėti dalyviams, konkurso rengėjai (LAS) galėtų peržiūrėti medžiagą prieš talpinant ją internete ir panaikinti žudančias failų “uodegas”, tačiau rengėjas to daryti juk neprivalo… Kai dokumentai su tapatybės įrašais patenka į viešą interneto erdvę ir autorių tapatybė per dokumetus tampa viešai prieinama, kalbėti apie sąžiningą ir nešališką vertinimą jau nebegalime.

Europinėje konkursų praktikoje, kai konkursas organizuojamas per eurofinansines agentūras ir juose būna labai griežtos sąlygos pateikiamos medžiagos kiekiui, pobūdžiui ir anonimiškumui, diskusijų ką daryti su sąlygų reikalavimus neatitinkančiais darbai paprastai nebūna. Jie visada yra diskvalifikuojami. Tačiau dažniausiai tokiuose konkursuose pabrėžtinai reikalaujama, kad aiškinamieji raštai ir skaitmeniniai dokumentai būtų užšifruojami tam tikru dalyvio kodu ir niekaip kitaip ir tai užtikrinti yra visada tik dalyvio reikalas.

Taigi, manau, kad ir šio konkurso dalyvių tapatybės atskleidimo klausimas nėra recenzento asmeninio apsisprendimo tylėti problema, ir taip pat manau, kad dėl šios priežasties dalis darbų buvo diskvalifikuoti teisingai. Tiesa, labai gaila, kad tarp jų pateko ir aukštos meninės kokybės projektai. Kaip minėjau, mokomės prarasdami…

Medžiagos kiekio atžvilgiu, ta pati Europinė konkursinė praktika vienu atveju aiškiai nurodo medžiagos kiekį, pobūdį ir net vietą planšetuose, ir tokiu atveju aišku, kad pažeidus sąlygas dalyvis bus diskvalifikuojamas. Kitais atvejais – idėją aiškinančios medžiagos pobūdis ir kiekis neribojamas.

Tokiu atveju apeliuojama į protingumą bei architektų profesionalumą, kas taip pat beveik visada aiškiai matyti iš darbuose pateikiamos medžiagos kokybės. Pagaliau tai, kad šiame konkurse iš šešiolikos darbų  konkurso sąlygų reikalavimus atitiko tik mažuma, labai liūdina. Nors sutikite, tai – irgi dalyvio profesionalumo klausimas.

Tam, kad tokios problemos nepasikartotų, būtina koreguoti sąlygų rengimo procedūras ir papildomai atkreipti konkursų dalyvių dėmesį į medžiagos pateikimo reikalavimus. Beje, dažniausiai labai vidutiniški ir prasto meninio lygio darbai tuos griežtus reikalavimus atitinka, o meniški ir įdomūs – neretai ne. Gali būti, kad tai dėsnis, kad vidutinybės į efektyvumą ir produktyvumą orientuotoje aplinkoje dažniausiai laimi.

Man asmeniškai tai nepatinka, tačiau tikrovė tokia, kad šiuolaikinėje architekto profesijoje vien genialiu būti nepakanka. Tą jau suvokė ir meninkai, ir mokslininkai. Todėl tokio lygio konkursuose svarstymai apie galimas išlygas yra tiesiog nebegalimi. Tai ne filosofinis, bet procedūrinis klausimas, ir tai tereiškia, kad pateikiant darbus konkursui yra būtina atkreiti dėmesį į reikšmingas detales. Todėl tikėdamas, kad reikalavimai ir taisyklės architektūriniame konkurse galioja visiems vienodai, komisijos diskvalifikacijos sprendimo teisingumu neabejoju. Deja, tai pripažįstu su kartėliu…

KONKURSINIŲ DARBŲ KLASIFIKAVIMAS IR SPRENDINIŲ POBŪDIS

Konkursinius projektus sugrupavau pagal kelis esminius aspektus: (1) Tai, kaip juose traktuojamas istorinis ir gamtinis kontekstai; (2) Kiek reikšmės teikiama architektūrai ir akcentiniams objektams. Šiais aspektais visi konkursui pateikti darbai gali būti suskirstyti į kelis pogrupius.

Pirmuoju – kontekstualumo (istorinio ar/ir gamtinio) aspektu – konkursiniai sprendiniai: (A) Sakralizuoja istorinį ir/ar gamtinį kontekstą, įtakodami jį minimaliai; (B) Konfrontuoja su istoriniu ir/ar gamtiniu kontekstu, siūlydami skirtingo pobūdžio ir aktyvumo intervencijas; (C) Randa harmoningą santykį tarp istorinio ir gamtinio kontekstų bei naujadarų.

Antruoju – architektūros ir/ar objekto sureikšminimo aspektu: (A) Sprendiniai, kur nauja vietos tapatybė kuriama architektūrinio objeko – išskirtinio simbolio pagalba, dominuojančio erdvėje (akcentuojamas objektas, ne erdvė); (B) Sprendiniai, kuriuose nauja tapatybė kuriama formuojant išskirtinių objektų ir simbolių sistemos pagalba visoje memorialo erdvėje (akcentuojamas tolygus erdvės užvaldymas objektais); (C) Sprendiniai, kuriuose akcentuojama memorialo erdvė, o ne nauji architektūriniai objektai (akcentuojama esamos erdvės vertingumas ir savitumas; naujadarų architektūra – neakcentinė).

Kadangi konkurso salygos labai aiškiai nurodo – siekti dermės su istorine ir gamtine aplinka ir sykiu išsaugoti autentiškus elementus, tai meninių sprendinių įtaigumas ir paveikumas lieka autorių laisvos interpretacijos dalyku. Tačiau pažymėtina, kad ir pastarasis kriterijus privalo sietis sistemiškai su kitais dviem, vykdant sąlygose nurodytus uždavinius (5 punktas) siekiant darnios visumos ir siūlant architektūrinius – meninius sprendimus, želdynų koncepciją, lankytojų centrą, pagrindinę valstybinės reikšmės renginių vietą, stovėjimo aikštelę, takų sistemą, apšvietimą.

Iš esmės konkurso sąlygų reikalavimai aiškiai nurodo ir kelią – rasti harmoningą santykį tarp istorinio ir gamtinio kontekstų bei naujadarų ir akcentuoti memorialo erdvę, jos autentiškumą, nesureikšminant naujos architektūros ar objektų. Taip pat memorialo pobūdis – erdvė, kurioje vyko tragiški įvykiai, palietę ne tik žydus, bet ir kitų tautybių atstovus – aiškiai nurodo į sprendinių semantinio bei simbolinio universalumo poreikį.

Taigi, šiame kontekste, kaip vertingiausius išskirčiau tris projektus devizais: “Matyti tyloje”, “Šnabždesių miškas” ir “Išdeginta žemė”.

PABAIGOS ŽODIS

Šiandien jau žinant Panerių konkurso rezultatus, būtina pažymėti keletą svarbių dalykų. Pirmiausia dera konstatuoti, kad konkursas yra įvykęs ir jame buvo svarstyta bei analizuota 16 darbų.

Konkurso architektūrinis meninis lygis yra aukštas ir nemažai darbų yra vertingi, įdomūs ir saviti. Daliai autorių ne visiškai pavyko (arba nepavyko) peržengti asmeninės kūrybinės ambicijos ribų ir įsiklausyti į vietovės bei aplinkos diktuojamus poreikius. Gali būti, kad konkurse tikėtasi gauti daugiau pasiūlymų iš užsienio, tačiau ir dabartinis darbų kiekis daro jį tarptautiniu. Recenzento manymu, nors ir su didelėmis netektimis dėl procedūrinių pažeidimų ir konkurso sąlygų griežtumo, konkurso rezultatai yra laikytini priimtinais. Tolimesniems projektavimo darbams būtina tikslinti užduotis, papildomai akcentuoti istorinių duomenų svarbą ir konkretizuoti, kaip jie turi būti perteikti kito etapo projekte.

Redakcijos pastaba: konkurso laimėtoju paskelbtas projektas „Šnabždesių miškas“ (projekto vadovas architektas Ronaldas Pučka).