Užsienyje sutartinės yra tapusios savita Lietuvos vizitine kortele. Lietuva irgi vis dažniau atsigręžia į savo autentišką muziką. Prieš Kalėdas, gruodžio 17 d. 17.00 val. Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje (Radastų g. 2) prasideda IV Sutartinių ir senosios tradicinės instrumentinės muzikos festivalis. Šiemet jame dalyvauja folkloro ansambliai „Bitula“(vad. Ramunė Baniulienė), „Ratilėlis“(vad. Alvyda Česienė), „Sauluva“(vad. Giedrė Ramunė Pečiulienė), „Linago“(vad. Laimutė Stasė Proškutė ir Justė Jakimavičiūtė) bei sutartinių giedotojų grupės „Kadujo“(vad. Laura Lukenskienė) ir „Sasutalas“(vad. Andrius Morkūnas).
Kaip žinia, į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą lietuvių polifoninės dainos, sutartinės, buvo įtrauktos prieš keletą metų. Tai unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma. Sutartinės – sinkretinis menas, atspindintis muzikos, teksto ir judesio ryšį.
Jas daugiausia gieda moterys, o instrumentinius polifoninius kūrinius senovės Lietuvoje skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kt. instrumentais atliekdavo vyrai. Tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų (prasminio ir garsažodinio) skambesys.
Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: harmoniją sukuria disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai. Sutartinės jau nuo XX a. pradžios yra tapusios vienu ryškiausių lietuvių kultūrinės tapatybės simbolių. Sutartinėmis pagrįsta daugelio šiuolaikinių kompozitorių kūryba.
Konkurso rengia folkloro ansamblis „Gadula“ ir Kauno apskrities viešoji biblioteka.
