Kiekvieną pavasarį Lietuvos statybų rinka matuojasi temperatūrą „Restoje“, kuri, neturėdama rimtos konkurencijos, yra tapusi lyg ir vienintele apžiūra, „kas yra kas“ statybų daugiakovėje. Nors tų landsberginių „Restų“ atradimo džiaugsmų nebelikę ir visi visus jau seniai pažįsta, dalyvavimas vis dar yra būtinas – it tolimo giminaičio kaimo vestuvėse.
Atitinkamai pakitę ir „vestuviniai papročiai“. Dabar stende retai bepamatysi firmos vadovą, uoliai bendraujantį su lankytojais ir per 3 dienas išdalinantį 600 vizitinių kortelių ir 3.000 firmos bukletų. Vis dažniau stendų personalas jaunėja, o į parodos pabaigą (ypač lauko stenduose) po truputį linksmėja, tuo lyg primindamas, kad „Resta“ tampa labiau atlaidais ar muge, negu kostiumuotų vadybininkų dalykiniu sambūviu.
Čia geriausia vieta sutikti bendrakursį, pašildyti santykius su tiekėjais, išlenkti mažiausiai 15 kavučių su statybiniame gyvenime aktualiais žmonėmis.
Vis dėlto šiame „profesionaliame“ fone labiausiai žavi masinio lietuvio aistra pažinti nuostabų ir nepakartojamą statybų pasaulį. Vienam 20, ir jis su savo būsimąja ateina vizualiai pasvajoti apie tai, kaip turės atrodyti jiedviejų lizdelis, kai jau išmuš to lizdelio valanda. Kitam – 70, ir jis kantriai egzaminuoja kas antro stendo specialistus, domėdamasis begale techninių detalių, tiekimo galimybėmis ir nuolaidų sistemomis, o reido pabaigoje triumfuoja 27 firminiais tušinukais ir 12 kilogramų reklaminės lektūros 7 užsienio kalbomis.
„Resta“ yra procesas. Ritualas. Akivaizdu: šitoje tautoje negalėjo nekilti statybų bumo. Kiekvieną pavasarį lietuvį užvaldo ūmi, galinga, tačiau sunkiai paaiškinama aistra. Užuot puolęs gausinti savo vis retėjančios tautos, jis imasi godžiai statyti, perstatyti, remontuoti ar bent jau perdažyti. Su meile. Su architekto šypsena barzdoje.
