ARCHITEKTŪRINĖ MORALĖ://MITAS IR TIKROVĖ MODERNIOJE LIETUVOJE [ I ]

Visi pamename, kaip prieš gerą pusmetį, Jungtinė etikos komisija, sudaryta iš Lietuvos architektų sąjungos etikos komisijos ir Lietuvos architektų rūmų profesinės etikos tarybos, nagrinėjo LAS narių Donaldo Trainausko ir Dariaus Baliukevičiaus paklausimą LAS etikos komisijai – ar architektas Kęstutis Pempė nepažeidė profesinės etikos pasirašydamas sutartį ir pateikdamas projektinius pasiūlymus VšĮ Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybai, prieš tai neinformavęs Pašilaičių parapinės bažnyčios Vilniuje architektūrinių pasiūlymų konkursą laimėjusios autorių grupės.

Ta pati Jungtinė etikos komisija nagrinėjo ir LAS bei LAR nario Kęstučio Pempės prašymą LAR profesinės etikos tarybai, kuriame buvo prašoma paaiškinti, ar jo paties elgesys minėtoje situacijoje galėjo prieštarauti profesinės etikos nuostatoms.

Tuomet Jungtinė architektų etikos komisija balsų dauguma nusprendė, kad architektas Kęstutis Pempė pažeidė profesinės etikos nuostatas, įtvirtintas Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso 4.11 punkte ir LAS patvirtintų Architekto profesijos etinių principų 6.1 punkte.

MORALĖ. ATRAMOS TAŠKAI

Ar buvo pažeistos moralės normos ir ar yra architektūrinė moralė, kuo ji skiriasi nuo bendrųjų moralės normų?

Tuomet, diskusijų metu, gavau štai tokį klausimėlį. Tai labai geras klausimas, nenorėčiau sugadinti jo savo atsakymu, todėl pirmiausia bandžiau pats išsiaiškinti – kas gi yra ta moralė? Ypač – architekto profesinė moralė.

Mes visi nuo pat gimimo vien savo buvimu esame kažkaip morališkai atsakingi kitiems žmonėms. (Hailji, Užupio respublika)

Moralinės normos – elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą ir garbę.

Tai – kultūros sandaros elementas, stabilizuojantis visuomeninę sistemą, susiformavęs keičiant tradicijas ir kategoriškumus, atitinkantis konkrečios kultūros ir laikmečio moralės supratimą.

Taigi, moralumas – vadovavimasis tam tikrais standartais.

Amoralu – visa, kas sėja blogį. Kas vykdoma, nepaisant dorovės ir sąžinės reikalavimų. Kas kelia nepasitikėjimą, įtarumą, kuria barjerus, griauna vientisumą ir tt.

Immoralus žmogus – neturintis moralės jausmo. Abejingas teisingumui ar neteisybei asmuo (kūdikis ar nusikaltėlis).

Nemoralus – nepriklausantis moralės sričiai. Pavyzdžiui, negyvi objektai, daiktai ar tyrimų sritys.

TEISĖ IR MORALĖ AR MORALĖ IR TEISĖ?

Teisė nebūtinai turi būti suvokiama kaip moralės pagrindas. Veikiau priešingai – moralė eina iki įstatymo, o teisė sankcionuoja moralę – t. y. teisė paverčia moralę kodeksu, kurio laikymąsi užtikrina atpildo ir bausmių sistema. (Pagal „Moralė ir etika. Etikos objektas, problematika, tyrimo būdas, svarbiausios distinkcijos“). 

Nietzsche moralę suprato kiek kitaip – nėra objektyvios, visuotinai įpareigojančios moralės. Kiekvieno moralė yra tokia, kokia reikalinga jo gyvenimiškiesiems tikslams ir kokia atitinka jo jausmus bei simpatijas. Kiekvieno moralė yra tokia, kokia yra jo prigimtis. Dėl to, anot filosofo, skiriasi stipriųjų ir silpnųjų moralė. Suprask, yra ponų ir vergų moralė.

KONKURSAI IR MORALĖ

Bet grįškime prie konkretaus įvykio… Žinau ne vieną atvejį, kai iš konkursą laimėjusių architektų, vienokiu ar kitokiu būdu, nugvelbė užsakymą ir projektą realizavo kiti, lygesni už lygius, architektai. Yra ir kitų, ne itin garbingų būdų gauti užsakymą: projektavimo kainų dempingas, ryšiai, kyšiai ir tt.

Ar tai architektūrinės moralės subjektas? Vargu. Nepaisant netgi, kad architektūriniai konkursai skirti būtent pastato geriausios architektūrinės idėjos paieškai.

Apskritai, daugeliui konkursų, o tuo labiau – viešo pirkimo konkursams, būdingi etikos ir moralės pažeidimai. Ne tik tarp architektų, bet ir tarp kitų profesijų atstovų vyksta kova dėl užsakymų ir, deja, ne visada sąžininga ar net teisėta.

Taigi, „šitoje vietoje“, kaip sako politikai, profesinės moralės požymių nesimato.

ESMĖ LIKO DEKLARACIJOSE            

Ieškojau kitose vietose dokumentų, kurie apibrėžtų architekto profesinę veiklą, jo teises, fizinę ir moralinę atsakomybę.

Architekto veiklą reglamentuoja: LR Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymas, LR Autorinių ir gretutinių teisių įstatymas, Europos architektų tarybos (EAT) architektūros politikos gidas ir kiti dokumentai.

Kaip žinia, LAS inicijavo ir parengė metmenis dokumento, kurį, pripažindama, kad architektūra yra vienos svarbiausių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatas, atspindintis estetinę, meninę, socialinę, ekonomonę, techninę bei politinę–ekonominę visuomenės raidą, 2005 m. Vyriausybė priėmė nutarimą dėl Architektūros krypčių aprašo.

Po to, 2006-aisiais, patvirtino jo įgyvendinimo priemones, apibrėžiančias nacionalinius LR visuomenės veiklos prioritetus ir ilgalaikius architektūros siekius.

Deja, iki šiol nepasistengta įgyvendinti įvardintas nuostatas – jos taip ir liko bevaisėmis deklaracijomis popieriuje.

Visos valstybinės institucijos – Kultūros, Švietimo ir mokslo, Aplinkos ministerijos – kurioms deleguotas šių socialinių, kultūrinių, meninių nuostatų įgyvendinimas, neskiria tam pakankamai dėmesio. Arba bando suktis techniškomis priemonėmis, tenkinančiomis tik vienos suinteresuotų žmonių grupės poreikius.

ARCHITEKTŲ „ŠTAMPAVIMO“ MORALĖ

Lietuvos universitetų 4 padaliniuose išleidžiamų architektų skaičius pastaruoju metu išaugo iki 200 (!). Reikalui esant, prie jų gali prisijungti ir 25 VGTU statybos inžinieriai, neoficialiai rengiami pagal specialią programą.

Lietuvos aukštosioms mokykloms yra kuo „didžiuotis“ – jos kasmet išleidžia aštuoniskart daugiau architektų negu Latvija ir daugiau nei dešimtkart daugiau negu Estija.

Gal ir ne visi gaus darbą, tačiau po trijų metų iškalę įstatymų ir reglamentų klausimyną, bent jau architektūrinės dalies projekto vadovo atestatą tikrai gaus.

Kaip žinia, Kultūros ministerija kuruoja kultūros paveldą, tame tarpe ir architektūros. Tačiau ministerija uoliai kratosi šiuolaikinės architektūros, kuri netrukus taip pat taps geru ar blogu paveldu.

Toks dirbtinis organiškų architektūros ryšių nutraukimas užkerta kelią bendromis jėgomis spręsti opiausias seno ir naujo problemas architektūroje. Beje, esama situacija labai patogi asmeniškų interesų turintiems veikėjams.

5 KELIO ŽENKLAI ARCHITEKTUI

Architektūrą ir urbanistiką kuruoja Aplinkos ministerija ir jos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamentas. Tačiau praktiškai iki šiol „kuravimą“ vykdė po ministerijos Statybos ir būsto departamento sparnu susibūrusi grupė statybos verslo draugų.

Kaip žinia, pagrindinis dokumentas, kuriuo turi vadovautis architektai – Statybos įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai. Anot Statybos įstatymo (5 str.), statinio architektūra turi būti tokia, kad:

1) neprieštarautų esminiams statinių reikalavimams nustatytiems reglamente ES;

2) statinys derėtų prie kraštovaizdžio;

3) atitiktų savivaldybės direktoriaus nustatytus saugomų teritorijų ir paveldosaugos reikalavimus;

4) atitiktų statinio paskirtį;

5) neprieštarautų statinio inžinerinių sistemų reikalavimams.

Atrodytų, jog Statinio architektūros reikalavimai architekto moralei nepavojingi. Tai, ar statinys dera prie kraštovaizdžio ir kitus rekalavimus – sprendžia užsakovas ir savivaldybės valdininkai. Kad statinys atitiktų paskirtį, irgi suprantama – šią tiesą  jau antrame kurse sužino studentai (žinoma, kartais pastato paskirtis nebūtinai išlieka ta pati statybos pabaigoje). Kad architektūra neprieštarautų statinio inžinerinių sistemų reikalavimams – užduotis architektui sudėtinga. Juk kol architektūrinio projekto nėra, net neaišku, kokios tos inžinerinės sistemos apskritai bus.

ARCHITEKTŪRĄ VALDO UŽSAKOVAS

Pagal Statybos įstatymą projektas yra vienas iš techninių statybos krypčių, Statybos įstatyme trumpai ir aiškiai nurodoma architekto veiklos apimtis: „Visų antžeminių statinių ir tų požeminių (povandeninių) statinių, kurie skirti žmonėms gyventi, dirbti ar kitoms jų reikmėms tenkinti be kitų nustatytų projekto dalių yra privaloma projekto architektūrinė dalis“.

Neoficialiai laikoma, kad Architektūrinė dalis sudaro 5 -10 procentų projekto vertės.

Šiuolaikinėje Lietuvoje pagrindinis veikėjas statybų versle tapo užsakovas. Jis pasirenka sklypą, jo interesus gina valdininkai, jo norus realizuoja statybininkai, projektuotojai – tame tarpe ir architektai. Valdininkai beveik visada derina „užsakovų“ projektus, kad iškilus problemai kiti valdininkai galėtų pasakyti – projektas suderintas, viskas legalu.

Šiuo metu Statybos įstatymas ir kiti reglamentai ignoruoja žmogiškąsias vertybes, ir tik nuo užsakovo  požiūrio į žmogų, viešą interesą, meną, kultūrą – nemažai, o gal ir daugiausiai priklauso, kiek procentų architektūros bus pastate. Žinoma, iš tiesų nuo užsakovo priklauso ir tai, kaip pajėgs suteikta laisve pasinaudoti ir architektas. Kiek jo kūryba tenkins žmogaus ir visuomenės materialinius, dvasinius ir estetinius poreikius.

[…laukite tęsinio ]